Tiek D. Grybauskaitė, tiek ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius suformulavo šiuos lūkesčius taip, lyg skaitytų iš to paties lapelio. Iš Lenkijos parlamento rinkimų nugalėtojų, partijos Teisė ir teisingumas atstovų, jie tikisi „konstruktyvaus bendradarbiavimo saugumo, ekonomikos ir strateginių energetikos projektų tęstinumo“ srityse.

O kaip dėl tautinių mažumų – lenkų Lietuvoje ir Punsko lietuvių Lenkijoje – problemų, garbingieji Ekscelencijos? Nieko. Juo labiau, kad Lenkijos lietuvių bendruomenė vaito Vytauto Liškausko lūpomis paskelbė, kad savo situacija esanti labai patenkinta. Tiesa, Punsko lietuviai naujoms Lenkijos valdžios institucijoms taip pat turi tam tikrų lūkesčių, bet jie tikrai labai kuklūs. „Mes norėtume, kad jie nesiskverbtų į žmogaus gyvenimą, kad neribotų jo teisių bei negrįžtų prie Konstitucijos pakeitimų“, – vardijo vaitas V. Liškauskas. Ir aš tikrai jį suprantu. Lenkijos lietuviai turi viską, o Lietuvos lenkai dėl to kovoja metų metus. Rezultatai tokie, kad jie įgauna bylininkų, užgaidininkų ir atsimetėlių, kurie, siekdami ginti savo teises, gadina ne tik lenkų-lietuvių santykius, bet ir niekina gerą Lietuvos vardą, vardus.

O gal tiesa, kad mes esame nepakenčiami niurzgliai? Pažiūrėkime, ką jie tokio turi, ko mes neturime ir ką taip atkakliai stengiamės įsigyti? Įstatymais sureguliuotą mažumų teisių apsaugą jie turi. Teisę į originalią pavardžių rašybą ar galimybę oficialiai naudoti vietinę kalbą ir dvikalbius gatvių bei vietovių pavadinimus turi... Aha, privalomą gimtosios kalbos brandos egzaminą jie taip pat turi. Ir subsidijuojamą žiniasklaidą turi. Ir jokio rinkimų slenksčio nei problemų atgaunant turtą... Uff, bet vis šiek tiek susikaupė. Jei prie šio skaičiavimo pridėtume labai teigiamą Lenkijos ekonomikos įvertinimą, kaip ją po dviejų Pilietinės platformos valdymo kadencijų apibūdino Punsko vaitas, visai nesistebiu jo raginimu išsaugoti esamos padėties status quo. Mes irgi norėtume tai turėti, tiesa?

Nedrįskime apie visa tai svajoti, ypač po nesenos Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus ataskaitos (jau kelintos iš eilės), kad „kalbant apie Lietuvos tautinių mažumų padėtį, ji yra viena iš geriausių Europoje“. Tiesa, jo ministras Linas Antanas Linkevičius yra ne toks kategoriškas. Jis pripažįsta, kad šiuo klausimu reikia „daug padaryti“, bet tuo pačiu daro išlygą, kad viskas bus daroma „normaliu tempu, be dramatiškumo ir spalvų tirštinimo“. Būtent taip, kaip buvo daroma visą Lietuvos nepriklausomybės amžiaus ketvirtį. Tikrai „normaliu tempu, be dramatiškumo ir spalvų tirštinimo“. Ir su didelio susižavėjimo vertomis pasekmėmis. Tik gaila, kad priešinga kryptimi, nei tikisi mažumos. Nes, užuot išplėtusi mūsų teises, eilinė Vyriausybė atkakliai jas mažina. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau pasakyta, Jūsų, ministrai, „daug padaryti“ skamba net įtikinamai... jei tai reiškia asimiliavimą.

Man atrodo, kad, nepriklausomai nuo to, kas valdys Lenkiją, pas mus bus kaip buvo, tai yra kaip iki šiol. Kalbu apie lenkų tautinės mažumos padėtį. Ponia prezidentė, paklausta, ar tikisi, kad ši situacija, kai į Lenkijos valdžią atėjo PIS, gali sukelti didesnę santykių tarp Vilniaus ir Varšuvos įtampą, atsakė lakoniškai: „Aš visada tikiuosi geresnio.“ Ir nė žodžio apie tai, kad šios įtampos pašalinimas nereikalauja didelių aukų ir kad tai yra išimtinė Lietuvos pareiga.

Lucyna Schiller