Ir šie, ir anie bando sugauti Vilniaus krašto rinkėjus kabliuku, ant kurio kaip masalas tabaluoja „specialus rūpinimasis su nemenku šalmu“. Metų pradžioje jau stebėjome tokias viliones. Prieš savivaldos  rinkimus, kai apie „specialias Lietuvos pietryčių finansavimo Vyriausybės programas“ trimitavo pats Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Po kelių mėnesių ši tema grįžta. Iš BNS pranešimo sužinojome, kad 2016 m. Vyriausybė ketina apdovanoti Vilniaus kraštą ypatingu dėmesiu. „...Vyks nuolatinis situacijos monitoringas“, – paskelbė vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, o tai galima suprasti ir kaip pažadą, ir kaip grėsmę. Tačiau tai turbūt pažadas, nes Vyriausybės pareiškime taip pat kalbama apie „rėmimą, finansavimą ir tikslines investicijas“. „Iš Vyriausybės pareiškimo seka,  kad savivaldybėms, kuriose gyvena tautinės mažumos, tik iš Vidaus reikalų ministerijos administruojamų programų buvo skirta 28 milijonai eurų“, – sakoma aukščiau  minėtame pranešime.

Nuo šių milijonų net kvapą gniaužia, o tai yra tik įžanga į gražią pasaką, kaip valdantieji vilioja, jų nuomone, truputį tamsius Vilniaus krašto žmones. Dar vilioja juos paslaptingomis „didelėmis nacionalinėmis ir ES investicijomis“. Žmonėms šioje situacijoje nelieka nieko kito, kaip pasvajoti: „O, kad aš kada nors sulaukčiau tokio laiko, kai šios investicijos pasklis po šiaudinius stogus...“ Iki šiol visada buvo taip, kad ir ką jiems centrinės valdžios atstovai prieš rinkimus prižadėdavo, po rinkimų tai buvo pasiekiama kaip dangiški migdolai, apie kuriuos valdantieji su giliu atsiprašymo atokvėpiu prisimindavo prieš kadencijos pabaigą: „Kažkaip nepavyko, bet šį kartą tai jau tikrai...“ Nors šį kartą, manau, pavyks. Daugiausia dėl to, kad tarp misionierių, kurie pirmieji bus mesti į sostinės rajono tamsuolių ir baidyklių frontą jo pakeisti į turtingą, modernią žemę, Vyriausybė išvardija Aplinkos, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijas. Būtent šios ministerijos buvo įpareigotos veikti, „siekiant sumažinti socialinius ir ekonominius skirtumus Vilniaus krašte“.

Kažkas čia ne taip. Net darant prielaidą, kad Vilniaus kraštas yra civilizacinis, socialinis ir ekonominis dirvonas, keisti jį į klestinčią oazę, matyčiau, reikėtų ekonomikos, finansų, žemės ūkio bei socialinių reikalų ir darbo ministerijoms. Aplinkos ministerijai taip pat. Nors švietimo ir kultūros specialistai  gali apšviesti ir padaryti šį mūsų Vilniaus kraštą kultūringą. Ir atrodo, kad to siekiama. Apšviesti taip, kad nesiųstų vaikų į mokyklas gimtąja mokymo kalba ir padaryti pakankamai kultūringą, kad  nebalsuotų už Lietuvos lenkų rinkimų akciją. Ir aš beveik tikra, kad būtent į šias dvi misijas ir valdantieji, ir opozicija susitelkia ypač uoliai ir atsidavę. Nes, kaip paaiškėja, didžiausia šio regiono problema yra... „daugiatautiškumas“.

Tiesa yra ta, kad Lietuvoje nėra regiono, kuris kentėtų nuo investicijų ir lėšų pertekliaus ekonomikos, infrastruktūros, socialinei ar kultūros ir švietimo plėtrai skatinti. Ir Vilniaus kraštas  čia nėra išimtis. Vienintelis dalykas yra tas, kad prieš rinkimus deklaruojami milijonai neišgaruotų sužinojus, kad rinkėjai nesidavė paperkami ir vėl balsavo už LLRA. Ir taip pat tai, kad paskelbtuose planuose dėl investicijų būtų atsižvelgta ne tik į valdančiųjų fantazijas bei pastangas „asimiliuoti  vietinius“, bet ir į realius vietos bendruomenės poreikius.

Lucyna Schiller