Po žiauraus šaldymo sunkvežimio, kuriame buvo 71 pabėgėlio palaikai, atradimo Austrijoje, kuris praktiškai sutapo su dygliuoto vengrų barjero palei pasienį su Serbija statybos užbaigimu, šių  žiniasklaidos bombardavimų gerokai padaugėjo. Žurnalistų kameros dažniausiai nukreiptos į vaikus. Pavargusios, klaidžiojančios, apatiškos šių vaikų akys Vokietijos žiūrovų sąžinę atakuoja keliolika kartų per dieną. Pastaruoju metu Budapešto stotyje klajojantys suaugusieji imigrantai skanduoja: „Vokiečiai, vokiečiai, padėkite  mums! Mes norime pas jus! Mes norime išbristi iš čia!“ Jei ne tai, kad Trečiojo Reicho kanclerio, nacistinės Vokietijos rasistinės politikos įkūrėjo ir ideologo kūnas buvo sudegintas, būčiau tikra, kad dėl šių šūksnių fiureris pavirstų vėjo malūnu, pernelyg intensyviai vartydamasis karste.

Faktas, kad Vokietijoje jau kelis mėnesius tęsiasi rasistinių išpuolių prieš pabėgėlių centrus serija. Vis dažniau kyla ir vietos bendruomenių maištai prieš jų priėmimą, juolab, kad didėja sunkumai dėl augančios prieglobsčio prašytojų paskirstymo bangos. Kai kurie miestai neatmeta net privačios nuosavybės konfiskavimo galimybės. Tiesa yra ir tai, kad daugelyje darželių ir mokyklų vokiškai kalbančių vaikų šiandien yra didžioji mažuma. Auklėtojai ir pedagogai reikalauja vertėjų, kad  galėtų bendrauti su mokiniais. Taigi vis daugiau mokyklų ir darželių ieško pedagogų, mokančių egzotiškas užsienio kalbas.

Įsivaizduokite panašią situaciją Lietuvoje, kur mūsų piliečių vaikai, kilę iš nelietuvių šeimų, vis dar kaltinami ne tuo, kad  nemoka valstybinės  kalbos, o tuo, kad naudoja ją gal ne taip gerai, kaip to norėtų įvairių kalbų komisijų ir inspekcijų atstovai. Neįsivaizduojama, tiesa? Pirmiausia  neįsivaizduojama isterija ir neapykanta, kurią įvairaus plauko „šiaudiniai patriotai“ sukeltų dėl  žinios, kad, o siaube, visiškai nesuprantamos mums kalbos pradėjo dominuoti mūsų mokyklose ir vaikų darželiuose. Ir mes, užuot įstatymiškai (kaip atsitiko su lietuvių kalbos brandos egzamino  suvienodinimu) privertę snarglius greitai ir tobulai išmokti valstybinę kalbą, įdarbiname vertėjus, kad su jais susikalbėtume.

Be to, Vokietijos mastų lyginimas su Lietuvos standartais tikriausiai neturi prasmės. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo dažniau jaučiu, kad esu iš kitos planetos. Iš tos, kur prezidentė neslepia, kad Lietuva, būdama „maža šalis, turi ginti savo kultūrą ir savo kalbą“ net  nuo savo nelietuvių kilmės piliečių, kur valdžios institucijos karštligiškai kombinuoja, kokias teisės aktų ekvilibristikas atlikti galimai keičiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, kad nuo teisės į dvigubą pilietybę eliminuotų Lietuvos lenkus ir rusus.

Tuo tarpu planeta, kurioje dabar gyvenu, susiduria su iššūkiu priimti 800 tūkstančių prieglobsčio prašytojų – mentaliai, dvasiškai ir kultūriškai svetimų užsieniečių. Daugeliui piliečių ši perspektyva kelia siaubą, tačiau vokiečiai neturi pasirinkimo, nes patys 1949 m. atitinkamu įrašu Konstitucijoje įsipareigojo teikti prieglobstį žmonėms, persekiojamiems politiškai. Taigi Vyriausybės propaganda ir viešoji žiniasklaida daro stebuklus, kad sužadintų visuomenės solidarumą su Vokietijoje ieškančiais prieglobsčio užsieniečiais. Šios prieglobsčio ieškančios eisenos priešakyje lekia kanclerė Angela Merkel ir prezidentas Joachim Gauck. Ir net jei jie tai daro tik dėl politinio korektiškumo, man – ufonautei iš Lietuvos planetos – sukelia didžiulį teigiamą įspūdį.

Lucyna Schiller