Nors mūsų šalyje dar neaptiktas nė vienas asmuo, vilkintis šiais rūbais, tačiau kas gali paneigti, kad tarp 325 imigrantų, kuriuos Lietuva įsipareigojo priimti per artimiausius dvejus metus, nebus apsirengusių burkomis? Seimo narys A. Paulauskas tokio persirengėlio nepraleis, juo labiau kad šis rūbas trukdo identifikuoti abi burkų nešiotojų lytis ir ketinimus, o tai gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam ir viešajam saugumui. Nenuostabu, jog už tai atsakingo komiteto vadovas grasina, kad jei mūsų Vyriausybė neįves ryžtingo antiburkinio draudimo, jis – A. Paulauskas – užsiims tuo asmeniškai.
Matyt, siaučiančio tarptautinio terorizmo laikais toks Nacionalinio saugumo komiteto vadovas – tai lobis, tinkamas įrėminti auksu ir pastatyti mokinių ekskursijų parodai kaip nusipelniusio tautai vyro modelį. Tik iš kur tas nemalonus jausmas, kad Artūras Paulauskas, kurstydamas ir taip jau priešiškas musulmonams, prieglobsčio prašytojams tautiečių fobijas, arba dėvi burką ant smegenų, arba kraunasi politinį kapitalą? Manau, kad teisingesnė yra antra mintis. Rinkimai ne už kalnų, ir tik savižudis nebalsuos už žmogų, taip aiškiai deklaruojantį savo pasirengimą ginti tėvynę nuo Saracėnų antplūdžio – net fakto, kad, kaip pripažįsta pats politikas, „šiuo metu musulmonų antplūdžio į Lietuvą tikėtis šiuo metu nėra pagrindo", akivaizdoje.
Antplūdžio tikrai nebus, bet tarp tų trijų šimtų, kuriuos sutikome priimti, saujelė tikrai bus. Tačiau galiu lažintis, kad dėvinčių burkas moterų (nei pasislėpusių po jomis vyrų) dar ilgai Lietuvos gatvėse nesutiksime. Reikalas tas, kad mūsų ne per daug tolerantiškoje užsieniečiams valstybėje (maždaug prieš savaitę Vilniaus oro uoste mačiau chamišką elgesį su pagyvenusia moterimi iš Baltarusijos tik dėl to, kad ji nemokėjo lietuvių kalbos), nepripratusioje prie egzotiškos šalies rūbų, asmuo, dėvintis burką ar niqabą, sukeltų tokią didelę sensaciją ir nepasitikėjimą, kad negalėtų nuskriausti net benamės katės, jau nekalbant apie Seimo narį A. Paulauską.
Taigi rengiantys sąmokslus (neduok, Dieve!) prieš mūsų nacionalinį saugumą savižudžiai talibai jau greičiau slėptų sprogmenis po mini sijonėliais, šviesiais perukais arba prikabinamomis krūtimis, nei po musulmonų rūbais. Neabejoju, kad Nacionalinio saugumo komiteto vadovas tai supranta, bet kaip galima praleisti tokią puikią galimybę įgyti šiek tiek pigaus populiarumo? Tai kas, kad kurstydamas tautiečių baimę ir nepasitikėjimą prieš mus supantį pasaulį, nuo kurio mes niekur nepabėgsime. Juk turime pažinti, pratintis ir nekonfliktiškai su juo gyventi kaimynystėje.
Lucyna Schiller
