Kas tos dvi policininkės, apsilankiusios Vladislovo Sirokomlės vidurinėje mokykloje turėdamos tikslą, kaip perskaičiau, susekti ir nubausti šių maištingų veiksmų organizatorius? Tokios dvi ponios valdžios atstovės streiko organizatoriui gali sukelti statistinio lenkų tėvo pagarbą uniformai, bet kad sukeltų baimę ir paskatintų atsisakyti užsibrėžtų veiksmų... Ypač teisinėje brandžios demokratijos valstybėje, kurioje tokios socialinio protesto formos nėra uždraustos.

Kas kita, jei į Sirokomlės mokyklą streiko dieną būtų įsiveržę kaukėti ir iki dantų ginkluoti antiteroristinio Aro vyrai, tai gal ką nors ir išgąsdintų. Nors aš ir tuo abejoju, kadangi, kaip matyti iš Lietuvos lenkų švietimo istorijos, vietiniai lenkai visada buvo nusiteikę mokytis gimtąja kalba, todėl nekapituliavo nei prieš nacius (atleiskite, kad į carinės okupacijos laikus negrįšiu), nei prieš Stalino represijas. Kaip įrodymą galima paminėti kad ir slaptą mokymą, kuris čia buvo organizuojamas vokiečių okupacijos metais, už kurį naciai žiauriai bausdavo. Mokytojams ir mokiniams, net būstų, kur vyko pamokos, savininkams grėsė brutalios represijos: kalėjimai, kankinimai, o kai kuriais atvejais... Paneriai. Tai nedavė rezultato.

Tie patys mokytojai, mokiniai ir jų tėvai nepasidavė ir po karo, neišsigando Stalino represijų net aršios depolonizacijos, persekiojimo, tremties ir priverstinės repatriacijos akivaizdoje. Tada Lietuvos lenkų bendruomenė buvo sumažinta iki maždaug 200 tūkstančių žmonių, įskaitant beveik visą lenkų inteligentiją, tačiau lenkų mokyklas atsikariavo. Galima sakyti, išplėšė iš daug pavojingesnio slibino už dabartinį Kremliaus valdovą, kuriuo ponia prezidentė taip iškalbingai ir nenuilstamai gąsdina savo vaikučius, nasrų.

Todėl nemanau, kad šių tėvų palikuonys išsigando kelių policijos uniformų. Tai jų protėviai, kai gelbėdami vaikus nuo nutautinimo desperatiškai šturmavo Stalino drakono urvą, labiau rizikavo, bet nekapituliavo. Tuo metu anuometinės  „penktosios“ tėvų komiteto atstovai (5-oji gimnazija – dabar Joachimo Lelevelio vidurinė mokykla), išvykdami į Maskvą, į centrinį komunistų partijos komitetą, kad gautų leidimą didinti lenkų kalbos valandų skaičių, gerai žinojo, jog iš tokių „kelionių“ ne visada sugrįžtama. O jei taip, tai kartais po daugelio metų – per kančias, kalėjimus ir lagerius. Ir nebūtinai į gimtuosius kraštus. Ir vis dėlto pavyko. Tai drąsi  kelionė, ateityje lėmusi lenkakalbių ugdymo įstaigų tinklo išplėtimą. Jos, kaip tyčia, šiandien laisvoje, demokratinėje  Lietuvoje turi desperatiškai gintis nuo likvidavimo.

Kaip matome, nei tie mūsų tėvai labai bailūs, nei dvi ponios policininkės labai grėsmingos. Net priešingai, nes parodė budrumą ir refleksą, kurio nesigėdintų joks čekistas. Pašoko veikti, suskambus pirmam atsitiktiniam varpui, gavusios anoniminį skundą galbūt nulėkė įsikišti nežinodamos, kur jis skambina. Skundas buvo išspirgintas streiko iniciatoriams, tai yra tėvams – ponios  policininkės įlėkė, kad pagąsdintų... mokytojus. Užuot „pradėjus jų (t.y. maištingų tėvų) gąsdinimo procedūrą, kaip sakoma oficialiame pranešime, pradėjo... tardyti mokytojus. Reikalavo ir mitingo, ir streiko organizatorių pavardžių. Taigi bandė vienu kukliu apsilankymu atlikti tardymo organų, taip pat prokuratūros ir teismo darbą. Kratos kažkodėl atsisakė. Galbūt dėl auditorijos menkumo. Nesant mokinių, tikriausiai neišeitų taip įspūdingai, kaip prieš pusę metų, kai policija pamokų metu padarė reviziją dviejose Vilniaus mokyklose rusų mokomąja kalba. Taip pat neprieita ir iki bausmės skyrimo...

O juk galima buvo ką nors išpliekti, kaip tai padarė vienas mokytojas, nubaudęs 14 vaikų, nes per pamoką jie nenorėjo atsakyti jam negimtąja kalba. Tai vyko prieš 114 metų Vžesnioje, Prūsijos okupuotoje žemėje. Mokytojo vardas buvo Schölzchen, jis vedė tikėjimo pamoką, o vaikai atsisakė atsakinėti vokiškai. Liūdna egzekucija išprovokavo jo kolegų streiką ir pasipiktinusių tėvų protestus. Dėl to Prūsijos valstybė iškėlė teismo bylą ir... streikavusiems vaikams, ir juos gynusiems tėvams. Pabiro kalėjimo bylos, iš viso nuteisti 25 žmonės. Vis dėlto atsitiko taip, kad Königreich Preußen po keliolikos metų (kartu su imperatoriumi Vilhelmu II) iškeliavo į istoriją, o Vžesnios lenkų mokyklos laikosi gerai. Atrodo, kad ir mūsų tėvų bei vaikų ryžtas pamažu tampa veiksmingas.

Lucyna Schiller