Riešą papuošusi vaikučių nupinta nacionalinių spalvų apyranke, į piliečius kreipėsi, kad šios bižuterijos neišsižadėtų, nes tai mūsų „sąžinės, išminties ir unikalios kalbos simbolis“... Jaudinančiai, tik iš kur ši įkyri asociacija su Lenino: „Partija eto um, čiest' i soviest' našej epochi?“ Manau, kad per didelis patosas visų vadų retoriką daro panašią, ar tai būtų brandi demokratija, autokratija ar proletariato diktatūra.

O iškilmingas prezidentės pranešimas lašėjo patosu kaip Turkijos pyragaitis medumi. Kas kartą paragavo, daugiau neims, nes persaldintas ir pykinantis. Tikriausiai Dalia Grybauskaitė šio  deserto neragavo, nes saldumo mylimai tautai negailėjo. Ji nepaliko net abejonių šešėlio, kad mus myli. Santykinai neilgoje kalboje žodis „gerbiamieji“ krito net penkis kartus, du kartus ji patikino, kad mes jai esame „brangūs“ ir tiek pat kartų, kad „mieli“.
Kai kas nors, su kuriais aš nesu susijusi nei šeimos, nei emociniais ryšiais, taip man saldina, pradedu įtarti, kad jis turi tam tikrų interesų, kad tuoj kažko paprašys. Intuicija manęs nenuvylė. Prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipėsi į mus – „gerbiamus, brangius ir mielus“, – kad gintume „savo šalį ir jos vertybes, išliktume ištikimi principams ir atsisakytume vienadienės naudos“.

Ar mūsų valstybė dabar tokiame pavojuje, kad valstybės vadovė pirmą metinio pranešimo dalį  skiria piliečių raginimui ją ginti? Visi požymiai rodo, kad taip yra. Apie privalomą pasirengimą šiai   gynybai D. Grybauskaitė savo expose minėjo bent šešis kartus, patikindama garbingus pavaldinius, kad apskritai „pasaulis aplink mus nėra nuteiktas taikiai“, ir dar čia ta Rusija, kuri „iš Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės virto agresore ir savo veikla Ukrainoje griauna tarptautinę saugumo sistemą“. Dėl to, „mielas pilieti“, atėjo laikas pasirinkti: „pareigą ginti taiką ar patogų gyvenimą?“ Na, jei taika tokiame pavojuje, manau, kad nedaugelis užsispirs dėl patogaus gyvenimo, atsisakydamas ginti tėvynę. Juolab sunku pavadinti nerūpestingu ir hedonistiniu gyvenimą šalyje, kurioje, aš kartoju paskui prezidentę D. Grybauskaitę, vaikų namuose vaikai prievartaujami;  vieniši senukai netenka pagrindinės priežiūros; niekas nepasitiki SODRA (ir atvirkščiai – L.S.); vaistai yra neįperkami, o sąskaitos už šildymą – neišsimokamos, nelaimingų atsitikimų ar smurto aukų šeimos  negali prisikviesti pagalbos; korupcija statistiškai truputį mažėja, tačiau iki velionės vardo jai dar toli, o įstatymai dažnai kepami pagal įvairių interesų grupių, o ne visos visuomenės lūkesčius; iš kur emigruoja jauni žmonės, o valstybė negali palaikyti ryšių su jais, nes bijo, kad dviguba pilietybė susilpnins jos nacionalinius interesus ir saugumą.

Nuo savęs pridursiu, kad valstybėje, kur viena penktoji dirbančiųjų uždirba 300 eurų ar mažiau, kariuomenė gali būti jaunimui vis įdomesnė alternatyva. Prabangos ten neužtikrins, bet bent aprengs, apaus, pamaitins ir duos 140 eurų kišenpinigių. Tačiau šiam kariniam išlaikymui ir apskalbimui turi uždirbti likusieji civiliai. Man atrodo, kad vaikai ar pensininkai, nes jaunimas bus jei ne armijoje, tai emigracijoje. „Eureka!“ – apmokestinkime emigrantus. Jei nenori darbais ginti tėvynės, tegul susimeta kariuomenės  išlaikymui. Jie gali tai sau leisti.

Baigsiu optimistine citata iš Ponios Prezidentės pranešimo: „Ten, kur nepritrūko mums drąsos ir vienybės, pasaulis pažinojo mus kaip sėkmės Lietuvą“. O jei mes laimėtume dar kažkokį karą dėl  taikos...

Lucyna Schiller