Atvirai sakant, manau, kad „egzorcizmo apraiškos“, esančios tekstuose „Aš myliu Lenkiją, bet ne Tomaševskį“ bei „Vilniaus transformacija ir Lietuvos lenkai“ yra verti susidomėjimo. Pirma, jie sustiprina mūsų įsitikinimą, kad mes gerai elgiamės, kiekvieną kadenciją balsuodami už LLRA,  antra, ne taip dažnai mes turime galimybę liudyti stebuklą. Kad fiziko išsilavinimą turintis asmuo taip temperamentingai ir laisvai sublizgėtų publikacijose (Snyder, Hetherington, Giedroyc!) kalbėdamas apie labai kruopščių istorinių tyrimų reikalaujančius faktus, reikia stebuklo ar „garsaus Adamo Michniko“, kaip jį gražiai apibrėžia „Vilniaus transformacijos...“ autorius, paskatos. A. Kubilius, be to, giriasi, kad A. Michnik prieš keletą metų taip susižavėjo kitu jo tekstu („Apie Lietuvos ir Lenkijos santykius: apie šaltą kambarį, vasaros dušą ir karštą meilę“), kad perspausdino jį savo leidinyje „Gazeta Wyborcza“.
Bandau spėti, kurio išminčiaus stiklinė akis budėjo virš mūsų opozicijos žvaigždės publikacijų. Budėjo talentingai, nes tekstai įdomūs, išskyrus tai, kad pirmasis, kaip poterių amen, suerzins  skaitytoją lietuvį, o antrasis sukels lenko nerimą. Ir kam tai  jums, pone premjere? Jūs vėlgi rašote: „A. Michnik buvo įkvepiantis impulsas“. Tereikėjo, kad A. Kubilius susidurtų su juo Vilniuje, kaip  tik prieš rinkimus, ir šis tuojau pat „paprašė eilinio teksto apie Lietuvos ir Lenkijos santykius“. Prašė, prašė ir išprašė! Tačiau nenumatė pasekmių. Atsitiko taip, kad V. Landsbergio įpėdinis pasiuntė įspėjimą Lietuvos lenkams: „Tegu jus Dievo ranka saugo nuo balsavimo už ką nors kitą, nei LLRA. Nors tai gali skambėti paniekinamai ar net įžeidžiančiai, tiems kitiems esate „kaimiečiai“, neturintys elitinio potencialo, sovietinės praeities privalumais tikinti atsilikusi provincija“.

Tą mūsų, lenkų, išgyvenusių stalinizmo terorą ir repatriacijas, kaimietiškumą A. Kubilius kaip  įkyrus daugiafunkcinių keptuvių iš TV parduotuvės pardavėjas prikiša mums apie 10 kartų. „Lenkai  Vilniaus krašte 1950 m. (Stalino dėka) iš miestų elito tautos tapo kaimo tauta (...), praradę kultūrinę ir politinę lyderystę“, – kaip užsuktas kartoja kiekvienoje pastraipoje. O  tragiškiausia yra tai, kad konservatorių lyderis nežino tokios jėgos, kuri mus iš šio kaimietiškumo ištrauktų. Juolab, kad mes patys nesistengiame, o „lietuviai ne kartą įrodė, kad lenkų ar rusų tautybė nėra kliūtis simpatijai“. Kaip įrodymą autorius mini keletą lenkų kilmės įžymybių, vieną eksministrą, vieną signatarą, vieną ekonomistą. Jis taip pat pamini du labai nemylimus: Valdemar Tomaševski ir Renata Cytacka. „Bet tai neturi nieko bendro su jų lenkų tautybe“, – daro išlygą.  Ir kas gi išdrįstų taip manyti, geradari.

Asmeniškai aš nematau nieko užgaulaus būti kaimo visuomene, ypač elito (teikčiau pirmenybę žodžiui  „intelektinis“). Kultūrinį ir politinį potencialą Lietuvos lenkai seniai atkūrė, nes kitaip A. Kubilius neturėtų priežasties svaidyti ietis. Gaila tik, kad autorius mato šansų mums kada nors rasti bendrą kalbą su savo broliais lietuviais, kurie, kaip pabrėžia, po Antrojo pasaulinio karo „patyrė atvirkštinę transformaciją nei lenkai“. Jie tapo elitine, kultūrine miesto tauta, „šiuo būdu artėjančia prie vakarietiškos civilizacijos standartų“. Aš tikrai nežinau, kaip šie elito atstovai ketina mus, išrautus iš LLRA gniaužtų, valdyti? Botagu? Kaip baudžiauninkus?

Lucyna Schiller