„Imigrantų skaičius Lietuvoje yra daug mažesnis nei kitose Europos Sąjungos šalyse“, – guodžia  tautiečius ir ragina, kad užuot eikvojus laiką diskusijoms apie imigracijos apribojimą (konkrečiau – pranašo Mahometo pasekėjų), reikia išperti kailį lenkų tautinei mažumai. Iš siaubingų teroristinių  išpuolių Paryžiuje šis išmintingas žmogus (juk bet koks kvailys negalėtų vadovauti Tarptautinių santykių ir politikos institutui) padarė šarvuotą išvadą kaip bukagalvis viduramžių riteris: „Didžiausia problema yra netinkama integracija, kai ateiviai yra nelojalūs valstybei“. Pas mus netinkamai integruoti yra „pirmiausia lenkai“. Tokiu būdu R. Vilpišauskas lengva ranka sustatė mus į vieną lentyną su žudikais iš Al-Qaeda. „Ateiviai“ šiame fone – tai lengvas sprigtas į nosį po apkvaišinimo golfo lazda.

Tikriausiai jau žinau, kokio velnio Lietuvos Krašto apsaugos ministerija patyrė išlaidų, išleidusi vadovą „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui?“, arba kodėl Vyriausybė svarsto, ar įvesti reikalavimą viešosios paskirties pastatus statyti būtinai su    slėptuvėmis? Juk kažkaip reikia nuo tų netinkamai integruotų lenkų-ateivių gintis, ar ne?

Nežinau kaip kitus, bet mane varžo „didžiausios Lietuvos problemos atstovės“ dėmė. Bet kaip jos atsikratyti? R. Vilpišauskas nualkaidinimo recepto lenkams neatskleidžia, todėl pamąstykime  kartu. Mes, kaip ir kiti, kaimyniškai ir puikiai su broliais Lietuviais susikalbame, mokesčių nevengiame, įstatymų nepažeidinėjame, smurto nenaudojame, valdžios nepapirkinėjame, beprotiškų idėjų   neturime. Gyvename savo šalyje „pagal teisės aktus ir priešgaisrines taisykles“. Taigi, piketas, parašų rinkimas, Seimo narių interpeliacija – ne daugiau kaip Valdemaro Tomaševskio  pasisakymas Europos Parlamente – tai  mūsų „nelojalumo nusikaltimai“, kurių imamės, tiesą sakant, išimtinai, kai jau muša ir bara, ir verkti neleidžia.

Kai pasaulyje kas nors baisaus atsitinka, Lietuvoje visada atsiliepia koks nors gudraujantis bukagalvis ir dunda apie būtinybę padaryti tvarką su lenkų tautine mažuma. Taip galima pražiopsoti ir realią grėsmę. Kokią?

Man įdomu, ar Ramūnas Vilpišauskas nusiimdavo savo  šarvuotą šalmą, skraidydamas po įvairius pasaulyje žinomus universitetus, kuriuose, pasak Vikipedijos, ir studijavo, ir net dėstė? Bijau, kad ne, nes nepastebėjo vienos didėjančios tendencijos, kurią aš matau skrajodama iš Niurnbergo į Vilnių su persėdimu Frankfurte, kur ir kiti mano tautiečiai plūsta iš viso pasaulio, taikydamiesi į  tėvynės įsčias. Taigi jau keletą gerų metų Frankfurto laukiamuosiuose sutinku vis daugiau Lietuvių, apvyniotų musulmonų skaromis ir jašmakais. Ten ne imigrantės, o mūsų baltaveidės merginos lininiais plaukais, ištekėjusios už ne visai mūsų, o tiksliau, – visai ne už mūsų (ir tai ne lenkai) berniukų. Lėktuve šios šviežiai iškeptos musulmonės paprastai nusimeta savo jašmakus ir Vilniaus oro uoste leidžiasi jau apsirengusios europietiškai.

Oi, vos nepamiršau. Auga jų vaikai. Nebūtinai to tikėjimo ir kalbos, prie kurių mes jau pripratome. Neabejoju, kad dauguma šių merginų augina savo vaikus bent jau panašiai kaip augintas Gabrielius Landsbergis, t.y. rasiniais lietuviais, tačiau gali atsirasti išimčių. Jei tik kas nors jiems praplaus  smegenis ir įkalbės, kad jie (ne)turėtų žudyti ir mirti už Alachą, ir aš bijau, kad politologas R. Vilpišauskas nesuspės parskristi į slėptuvę. Juo labiau perskaityti vadovą, kaip gelbėtis tokio „šventojo karo“ atveju.

Lucyna Schiller