Tačiau šio balanso džiaugsmą trikdo keli nerimą keliantys apmąstymai. Kad ir tai, jog šios tonos banknotų, su kuriais mes prisidedame prie Eurolando, yra pasiskolintos. Panašiai kaip ir „Nepriklausomybė". Energetinės nepriklausomybės garantija išnuomota dešimčiai metų? Net baisu pažvelgti į ateitį: kas bus pasibaigus šiam dešimtmečiui? Artimiausių kelių mėnesių laikotarpis taip pat šiek tiek baisus, ypač po to, kai dienraštis „Lietuvos žinios" paskelbė, jog prie Klaipėdos uosto krantų išdidžiai besisupantis terminalas „į nematytas aukštumas pakėlė 2015 metams prognozuojamas dujų kainas". Laimei, piliečius apimančią paniką pristabdė žinia, kad laikraštis, besiremiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, skaičiuodamas padarė klaidą – žymiai pervertino artėjantį kainų didinimą. Kad tik!

Grįžkime į praeitį. Kažkaip išgyvenome ir blogesnius pereinamojo laikotarpio klystkelius, kad ir Rusijos krizę, skausmingai sudavusią mums rikošetu. Su pastarąja Amerikos ir viso pasaulio krize, pasak ekspremjero Andriaus Kubiliaus, susidorojome pavyzdingai, tiesa, naudodami drakonišką išlaidų mažinimą viešajame sektoriuje ir mokesčių didinimą. Skaudėjo ir skauda. Blogiausia yra tai, kad ši krizė – dar esą tiksinti pasaulinė bomba, ant kurios sėdime, laižydamiesi neužgijusias žaizdas.

Laimei, pastaruosius 10 metų ne kartą įsitikinome, kokia svarbi mūsų narystė ES ir suvokimas, kad suvienytos Europos saugumas, įskaitant ekonominį, yra nedalomas. Prie pliusų pridėkime ir tai, kad išmokome naudoti ES lėšas, susidorojome net su rotaciniu pirmininkavimu ES ir atitikome prisijungimo prie euro zonos kriterijus. Narystė NATO – taip pat sėkmė. Sąjungininkų pajėgos jau dešimtmetį prižiūri mūsų oro erdvę, ir turi būti dar saugiau, ypač po to, kai JAV Kongreso atstovų rūmai suteikė milijardo dolerių asignavimą Aljanso rytiniam sparnui sustiprinti. Ir prie to pridėję savo Prezidentės Dalios Grybauskaitės karingumą, drąsiai galime sušukti, kad „mums nebaisi rudoji meška".

Vis tik mums nepavyko ekonominė priklausomybė nuo „meškos", ką įrodo dabartiniai klastingi kareliai bei jų pasekmės prie sienų ir muitinių. Kita gigantiška problema yra mūsų šalies gyventojų skaičiaus mažėjimas. Emigracijos iš Lietuvos mastai yra tokie baisūs, kad jau ieškome darbo rankų užsienyje. Bet kas pasiduos pagundai, jei mes, kalbant apie gyvenimo kokybę ir minimalų darbo užmokestį (kalbu apie perkamąją galią), ES esame 19 vietoje, žemiau nei Latvija ir Estija, o remiantis Eurostato duomenimis, 30,8 proc. mūsų piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Vidutinio darbo užmokesčio reitinguose (pas mus jis tesiekia 680 eurų), Estija yra virš mūsų (1023 eurų), mus taip pat aplenkia ir Latvija (720 eurų).

Nesididžiuojame ir britų tyrimų centro „Economist Intelligence Unit" analizėmis, rodančiomis, kad mes esame mažiau palankūs verslui už mūsų kaimynus. Šiame reitinge užėmėme 43-ąją vietą, o Estija – 27-ą, Lenkija – 30-ą, Latvija – 39-ą. Taigi nors nuodėmė būtų teigti, kad niekams išeikvojome pastarąjį dešimtmetį ar amžiaus ketvirtį, neįmanoma nuslėpti fakto, kad daugiau mūsų garo eina savireklamai, nei mašinos, vadinamos ekonomika, varymui. Be gero jos veikimo mūsų nepriklausomybė bus tik raudona data kalendoriuje. Deja.

Lucyna Schiller