Pirma apie pasirengimą karui televizijos laidoje „Teisė žinoti“ pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė. „...Turėsime priešintis ir privalėsime iššauti, jei kas nors bandys mus okupuoti“, – paskelbė akivaizdų, bet rinkimų akivaizdoje graibštų dalyką. Laimei, amerikiečiai atsiuntė mums net šešis naikintuvus kaip karinės pagalbos NATO sąjungininkams pastiprinimą. O „jei reikės, tai bus ir laivai Baltijos jūroje“, – patikino prezidentė. Ir tauta su palengvėjimu atsikvėpė, kad pavojaus atveju turėsime iš ko šaudyti į V. Putino armiją. Ir visiškai atsipalaidavo sužinojusi, kad Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas Seimo narys Remigijus Šimašius įstojo į Lietuvos Šaulių sąjungą.
Nepasiduosime rusams be vienintelio šūvio kaip ukrainiečiai, kas sukėlė daugelio mūsų žurnalistų ir politikų pasibjaurėjimą. Ar R.Šimašius moka šaudyti? Iš kur? Bet kruopščiai mokysis. Kol kas geriau nei šaudyti jam sekasi agituoti bendrapiliečius, kad sektų jo pėdomis ir prisijungtų prie šaulių gretų. Tiesa, Seimo narys nežino ir sąžiningai prisipažįsta, ar tai yra veiksminga, šiuolaikiška ir su agresoriumi pasirengusi kovoti formacija, tačiau yra įsitikinęs, kad „kuo socialinė gynybos organizacija skaitlingesnė, tuo stipresnė“.
Karinėms kovoms su V. Putinu yra pasirengęs ir parlamentinės opozicijos lyderis Andrius Kubilius. Tiesa, jis dar neįsitraukė į Šaulių sąjungą, bet portale 15min.lt įspėja, kad Lietuva, „kaip ir visas demokratinis pasaulis“, jau yra informacinio, propagandinio, ekonominio, karinio ir okupacinio karo, kurį pradėjo Rusija, dalyvė. Lietuvos sąjungininkus ir tautiečius skatina nuožmiai kovai, kol kas ekonominiame mūšio lauke. Ragina Vakarus kuo griežčiausioms ekonominėms sankcijoms Rusijos atžvilgiu net ir žinodamas, kad jos neigiamai paveiks jų iniciatorius ir, visų pirma, Lietuvą. Jis kol kas nori pacifikuoti ne potencialius agresorius, o tik bijančius ekonominio šoko ar ideologiškai svyruojančius bendrapiliečius.
„Savo verslo ar asmeninių politinių interesų vardan, naudodama mūsų demokratinį parlamentą, ir žiniasklaida yra pasiruošusi platinti propagandines V. Putino „tiesas“, – triuškina tokius A. Kubilius, o taip pat lygina su išdavikais, kurie „šaudo į savus“. Ir perspėja, kad Lietuvos baudžiamasis kodeksas „numato aiškią piliečių atsakomybę už išdavystę ir kolaboravimą karo metu“. Stiprūs žodžiai, kurie daro rizikinga kiekvieną diskusiją apie tai, ką vienareikšmiškai, bet atsargiai apibrėžia Europos Sąjunga: „Suvereniteto ir teritorinio Ukrainos vientisumo pažeidimas“.
Vokietijos televizijoje diskusijos šia tema vyksta kasdien. Jose dalyvauja ir proputiniški Rusijos publicistai, ir verslo atstovai, kurie bijo dėl savo verslo. Ir niekas niekam negrasina baudžiamuoju kodeksu. Čia iš tikrųjų manoma, kad demokratija ir žodžio laisvė – dvi paleistuvės, kurios turėtų tarnauti taip pat ir neteisingai mąstantiems. Niekas čia neskatina kariauti, bent jau kol kas. Tikriausiai dėl Niccolò Machiavelli perspėjimo, kad karai prasideda, kai nori, bet nesibaigia, kai prašai. Matyt, Vakarai aiškiausiai mano, kad dvidešimt pirmajame amžiuje prieš pakeliant į kovą naikintuvus reikia išnaudoti visas kitas galimybes. Šiuo atveju, tikiuosi, minėtos sankcijos apsaugos mus visus nuo mokymosi šaudyti.
Lucyna Schiller
