R. Valatka mano, kad piketuojantieji mums į pagalbą skubančius Lenkijos karius išvarytų su  transparantu: „Ne – L. Želigovskio pasekėjams!“ Nuo savęs galiu pridurti, kad tuo pačiu metu Lietuvos socialdemokratų garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas aiškintų Vilniuje vykstančiai  Nacionalinio saugumo tarybai: „Ginti Lietuvą nuo okupantų gali tik tas užsienietis, kuris „įdirba  Lietuvos žemę, moka lietuvių kalbą ir daugelį metų gyvena Lietuvoje“. Juokauju.

Projektas siejasi su Lietuvos žemės apsauga nuo jos pardavimo netinkamiems užsieniečiams. Tačiau dėl formuluotės ir autorystės aš visai nejuokauju. Socialdemokratų patriarchas laidoje „Savaitė“ (LRT) gana rimtai svarstė, kad jeigu Seimas tinkamu laiku parengtų įstatymą, įtvirtinantį žemės pardavimą kitų šalių piliečiams skirtingomis sąlygomis, referendumo šalininkai neturėtų pagrindo šalyje kelti pūgą.

Tai tiesa, bet dėl politiko minėtų reikalavimų tikrumo svetimšalių-užsidegėlių atžvilgiu į Lietuvos dirvą pametėčiau dar kelis reikalavimus, taip pat realius ir pagrįstus. Pavyzdžiui, „Užsienietis, norintis pirkti žemę Lietuvoje, turėtų pasikeisti pavardę į tokią, kuri neprieštarautų lietuviškai rašybai, ir įrodyti gebėjimus šokti suktinį, groti birbyne  bei lipdyti  didžkukulius!“ Garantuoju, kad šios išlygos išstumtų būgnus iš drąsiausių ir akiplėšiškiausių referendumo iniciatorių rankų. Ir  užsieniečių, vis glaudesniu žiedu apsupančių Lietuvą, geidulingai šiepiančių iltis gegužės šuoliui į   lietuviškus „vyšnių sodus“, gaujos akimirksniu suprastų, kad mūsų šalį reikia aplenkti iš tolo.

Būdamas tokių  protingų idėjų autorius, siekdamas įtikinti užsieniečius neįsigyti žemės Lietuvoje, A. Sakalas apskritai turėtų prisijungti prie Seimą šturmuojančių referendumo išpažintojų. Atsidūrė ne šioje barikadų pusėje. Socialdemokratai akivaizdžiai sumenkina garbingo senjoro  pliaukšnojimą, pas anuos jis būtų pirmo ryškumo žvaigždė, ypač kai juos sieja ne tik uolumas siekiant atgrasyti užsieniečius nuo Lietuvos, bet ir priešiškumas negrynakraujų savų, arba tautinių  mažumų, atžvilgiu.

Tai bent košė užvirė, ar ne? Buvę antagonistai išreiškia identiškas nuomones, o neseni sąjungininkai pliekiasi, net žemė dunda. Prisiminkime paskutinę „Lietuvos žemės gynėjų nuo visų realių ir išgalvotų priešų kovą su „politiniu elitu, kuris okupavo savo šalį ir vykdo joje antivalstybinę bei antinacionalinę veiklą!“ kovą, paskelbtą Nepriklausomybės dienos išvakarėse, kurios šūkis: „Sąjūdžio steigėjai ir kovo 11-osios akto signatarai – prieš vidaus okupantus!“

Vytautas Landsbergis, pasipiktinęs dėl dar neseniai buvusių bendražygių ir pasekėjų maišto, išvadino juos Vladimiro Putino sąjungininkais ir... Valdemaro Tomaševskio adeptais. Juk Tomaševskis maištaujantiems „steigėjams ir signatarams“ blogesnis priešas nei visas elitas kartu sudėjus. O kuras, kurio jie pripildo savo „karinius vežimus“, yra ir antilenkiškumas. Naujausias įrodymas – jų pyktis, susijęs su nesenu Konstitucinio Teismo nutarimu dėl pavardžių rašybos originalo kalba. Norint su jais laimėti kovą dėl šiuolaikinės Lietuvos, gerbiančios Europos sutartis, konvencijas ir standartus, būtų gerai pastebėti, kad V. Tomaševski būtent už  tokią Lietuvą ir kovoja.

Lucyna Schiller