Iš traktato kylantys įsipareigojimai
Naujas lenkų-lietuvių santykių etapas atsirado po to, kai abi šalys atgavo suverenitetą žlugus Sovietų Sąjungai. Abipusė parama tarptautinėje arenoje, bendri siekiai dėl narystės NATO ir Europos Sąjungoje turėjo sukurti geras sąlygas tolesniam bendradarbiavimui. Tačiau išliko nelabai palankaus lenkų tautinės mažumos Lietuvoje traktavimo problema. Bet tai turėjo pasikeisti, kaip tikino Lietuvos politikai, pasirašius sutartį, turėjusią išsklaidyti bet kokias abejones ir sureguliuoti tautinių mažumų statusą abiejose sienos pusėse. Esant tokiai beveik idiliškai atmosferai, prezidentai L. Valensa ir A. Brazauskas 1994 metais susitikimo Vilniuje metu pasirašė visuotinai žinomą Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo traktatą.

Deja, traktatas neįsigaliojo dalyje, susijusioje su lenkų mažuma Lietuvoje. Prieš analizuojant jo nuostatas, verta prisiminti keletą faktų. Lenkai Lietuvoje gyvena beveik nuo septynių šimtų metų ir yra autochtonų mažuma. Pasikeitus sienoms po karo, lenkiški etniniai regionai atsirado už gimtosios šalies ribų. Nepaisant vokiečių okupacijos, žudynių ir trėmimų, pusę šimtmečio trukusios sovietizacijos bei eufemiškai skambančios repatriacijos, lenkų bendruomenė Lietuvoje išgyveno.

Tradiciškai didžiausi lenkų sambūriai yra Vilniaus krašte. Vilniaus rajone lenkai sudaro 60 procentų, sostinėje Vilniuje – 20 procentų, Šalčininkų rajone net iki 80 procentų visų gyventojų. Šie skaičiai reikalauja specialaus požiūrio į Lietuvos lenkus. Taip yra todėl, kad Lenkų-lietuvių sutarties 13 straipsnyje nustatyta, jog susitariančiosios šalys įsipareigoja gerbti tarptautines normas ir standartus, susijusius su mažumų teisių, apibrėžtų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, tarptautiniuose susitarimuose dėl žmogaus teisių, atitinkamuose ESBO dokumentuose, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, apsauga. Taip pat pridurta, kad lenkų tautinei mažumai priklausantys asmenys, kurie yra lenkų kilmės arba priima lenkų tautybę, kultūrą ar tradicijas ir pripažįsta lenkų kalbą savo gimtąja kalba, turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, išsaugoti ir plėtoti etninę, kultūrinę, kalbinę ir religinę tapatybę be jokios diskriminacijos.

Frazė „be jokios diskriminacijos" čia yra labai svarbi. Dėl interpretacijos aiškumo dviejuose paskesniuose straipsniuose patikslinta ir paaiškinta ypatinga teisė nemokamai naudotis mažumos kalba asmeniniame ir viešajame gyvenime, naudoti savo vardus ir pavardes mažumos kalba. Tašką ant „i" traktato sutartyje padėjo tiesioginis įrašas, kad Šalys susilaikys nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų asimiliuoti nacionalinės mažumos narius prieš jų valią, laikantis tarptautinių standartų teritorijose, kur gyvena tautinės mažumos. Taigi, kas iš to išėjo? Lenkija įvykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Savivaldybių rinkimuose Suvalkų regione, Punsko valsčiuje, kuriame dominuoja lietuvių mažuma, rinkėjai apskritai neturėjo eiti į rinkimus. Nebuvo tokio poreikio, nes šiame valsčiuje lenkiškos partijos nesuformavo jokio konkurencingo lietuvių mažumai sąrašo, laikydamos, kad tai neturėtų būti daroma dirbtinai. Vyriausioji rinkimų komisija be balsavimo patvirtino pergalingą lietuvių sąrašą. Papildomai Punsko valsčiuje įvesta 30 lietuviškų kaimų ir gyvenviečių pavadinimų. O Lietuva iki šiol neįvykdė savo įsipareigojimų.

Nepaisant susitarimų
Nuo pat pradžių Lietuva stabdė Traktato vykdymą ir, veikdama piktybiškai, pažeidinėjo ir iki šiol pažeidinėja jo nuostatas. Lygiai taip, kaip sąmoningai pažeidžia kitas konvencijas ir sutartis, jų nepasirašydama ir neratifikuodama. Nepaisydama principų, priėmė Valstybinės kalbos įstatymą, numatantį pavadinimus tik lietuvių kalba. Tai labai keista situacija, nes iki šiol dvikalbystė buvo leidžiama tautinių mažumų įstatymo, kuris, galiojęs 19 metų, 2010 m. nebuvo pratęstas (sic!).

Tokiu atveju ES prieita iki to, kad valstybėje narėje, turinčioje didelį tautinių mažumų nuošimtį, likviduojama joms numatyta teisinė apsauga. Tai akivaizdus teisinis regresas, prieštaraujantis ESBO ir Venecijos komisijos rekomendacijoms. Ir svarbiausia, – tai prieštarauja tarptautinės teisės dvasiai. Lisabonos sutartyje didelis dėmesys skiriamas taip pat kultūros ir kalbų paveldo apsaugai, remiant kalbų įvairovę kaip vieną pagrindinių principų Europos Sąjungoje. Tai Sąjungos piliečiams Pagrindinių teisių chartijos 21 ir 22 skyriuose suteikta teisė, reiškianti, kad mėginimas įvesti kalbos išskirtinumą riboja ir pažeidinėja pagrindines Sąjungos vertybes. Pati kalbų įvairovės sąvoka apima ES teisėje kiek oficialias kalbas, tiek ir „bendraoficialias", regionines ir tas kalbas, kurios nėra oficialiai pripažintos valstybėje narėje. Tai svarbi sąvoka kalbant apie gėdingą oficialų daugiakalbystės Lietuvoje įveikimą.

Lietuva panašiai ignoruoja Europos Tarybos Pagrindų tautinių mažumų apsaugos konvenciją, kurią Lietuvos valdžios institucijos pasirašė ir ratifikavo. Nepaisant principų ir gerų tarptautinių papročių, neinkorporavo jos į savo teisinę sistemą ir jos nesilaiko. O konvencija aiškiai sako, kad teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, taip pat ir mažumos kalba bus leidžiami vietovardžiai, gatvių pavadinimai ir kiti visuomeninio pobūdžio topografiniai užrašai. Be to, suteikiama galimybė vartoti mažumos kalbą bendraujant su gyventojais ir administraciniais organais.

Yra dar viena svarbi konvencija, apie kurią Lietuva nenori girdėti, – tai Regioninių ir mažumų kalbų Europos chartija.

Tvirtą poziciją šiuo klausimu praėjusių metų liepos mėnesį užėmė Europos Parlamentas. Specialioje rezoliucijoje dėl kalbinės įvairovės paragino to dar nepadariusias šalis pasirašyti ir ratifikuoti chartiją. Jis taip pat paragino pasmerkti bet kokią praktiką, kuri per kalbinę diskriminaciją arba primestą ar paslėptą asimiliaciją yra nukreipta prieš kitų bendruomenių kalbą ir tapatybę. Jei Lietuva nori būti lojali ir visateisė ES narė, ji turi atsižvelgti į Europos Parlamento kreipimąsi, juk 2004 m. įstojusi į Bendriją, išreiškė ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę sutikimą. Taigi jei vidaus taisyklės prieštarauja ES standartams, būtina jas keisti ir pritaikyti prie Europos standartų, ypač tokioje svarbioje nacionalinių ir etninių mažumų apsaugos srityje.

Lietuva priklauso gėdingai kelių šalių, turinčių daug tautinių mažumų, grupei, kurios nėra ratifikavusios Chartijos. Šiuo klausimu praėjusių metų liepos mėn. kategoriškai pasisakė Europos Parlamentas. Specialioje rezoliucijoje dėl kalbinės įvairovės paragino šalis, kurios to nepadarė, pasirašyti ir ratifikuoti chartiją. Jis taip pat paragino pasmerkti bet kokią praktiką per kalbinę diskriminaciją arba primestą ar paslėptą asimiliaciją nusistatant prieš kitų bendruomenių kalbą ir tapatybę. Jei Lietuva nori būti lojali ir visateisė ES narė, – turi atsižvelgti į Europos parlamento kreipimąsi. 2004 m. įstojusi į Bendriją, išreiškė sutikimą dėl ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę. Taigi jei vidaus taisyklės prieštarauja ES standartams, juos privaloma keisti ir pritaikyti prie Europos standartų, ypač tokiu svarbiu klausimu kaip nacionalinių ir etninių mažumų apsauga. O Lietuva tyli.

Atvira diskriminacija
Atviros diskriminacinės politikos lenkų mažumos atžvilgiu pavyzdžių yra daug. Dar 1996 metais mažumoms nustatytas per aukštas rinkimų slenkstis. Prieš rinkimus ne kartą buvo keičiamos apygardų ribos ne lenkų tautinės mažumos naudai, nors tai prieštarauja Venecijos komisijos prie Europos Tarybos rekomendacijoms, draudžiančioms bet kokius rinkimų įstatymo pakeitimus likus metams iki rinkimų bei rekomenduojančioms apsaugoti rinkimų apylinkes, kuriose gyvena tautinės mažumos. Tačiau Lietuvos valdžios institucijos atliko itin nepalankų lenkams apygardų padalijimą, įtraukusios gausiai lenkų gyvenamas teritorijas į apygardas su lietuvių persvara.

Šiuolaikinėje Europoje beprecedenčiu būdu Lietuva įgyvendina asimiliuojančią mažumas politiką. Prieštaraudama konvencijai ir traktatui keičia nacionalinę sudėtį teritorijose, kur gyvena lenkų mažuma. Tai gerai matyti iš sovietmečiu kolektyvizuotos žemės grąžinimo proceso. Vilniaus apylinkėse didelė dalis žemės, kažkada priklausiusios vietos gyventojams, daugiausia lenkams, dabar perduodama lietuvių kilmės gyventojams. Šiuo tikslu naudojama vadinamoji „žemės perkėlimo" procedūra, kurios esmė ta, kad asmuo iš Lietuvos gilumos gali „perkelti" žemę į Vilniaus apylinkes, kad ir kaip beprasmiškai tai atrodytų. Tai veda prie laipsniško demografinės struktūros ir nuosavybės Vilniaus krašte pasikeitimo.

Kita problema – švietimo klausimai. Apsunkinamas lenkiško švietimo funkcionavimas ir plėtra, pastaruoju metu įvesti teisės aktų ir organizaciniai reguliavimai, sukeliantys jo apribojimus. Tose srityse, kur lenkai sudaro gyventojų daugumą, Lietuvos valdžios institucijos sukūrė papildomą alternatyvią ir privilegijuotą valstybinę švietimo sistemą išskirtinai lietuvių kalba. Be to, Lietuvos valdžios institucijos metų metus, ignoruodamos kategorišką tėvų ir lenkų atstovų pasipriešinimą, forsuoja švietimo reformą, kurios pasekmė ta, kad bus likviduota didelė dalis lenkiškų mokyklų, o kitose bus radikaliai sumažintas mokymas lenkų kalba.

Lietuvoje taip pat draudžiama savo vardą ir pavardę dokumentuose rašyti tautinės mažumos kalba arba originalia forma. Jau keletą metų Valstybinė kalbos inspekcija skiria baudas privatiems asmenims, įmonėms ir savivaldybių tarnautojams už dvikalbių informacinių lentelių ir gatvių pavadinimų naudojimą tose gyvenvietėse, kur lenkai sudaro gyventojų daugumą. Lietuvos vyriausybės atstovo prašymu Vilniaus apygardos teismas skyrė drakonišką 43 400 litų (12 569 €) baudą Šalčininkų savivaldybės administracijos direktoriui Boleslovui Daškevičiui už informacinių lentelių su gatvių pavadinimais lenkų kalba, esančių privačiose teritorijose, naudojimą. Minėta bauda – ne pirmas lenkiškumo, lenkų kultūros ir lenkų kalbos šalinimo iš Lietuvos viešųjų erdvių atvejis.

Poniai Liucinai Kotlovskai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorei, teismas taip pat ne kartą yra skyręs baudą iki tūkstančio litų už teismo sprendimo nuimti dvikalbes lenteles su gatvių pavadinimais nuo gyventojų namų Vilniaus rajone vykdymo vilkinimą. Visa tai, kaip ir anksčiau, vyko Lietuvos vyriausybės atstovo reikalavimu. Tai, be abejo, yra valstybės represijų ir lenkų bendruomenės bauginimo rūšis, taip pat tai yra mėginimas finansiškai sunaikinti asmenis, priklausančius lenkų tautinei mažumai, atliekančius tam tikras savivaldos funkcijas.

Lenkų persekiojimo vaizdą papildo delsimas grąžinti sovietmečiu užgrobtą žemę, kėsinimasis į lenkišką švietimą Vilniaus krašte ir draudimas rašyti pavardes originalia forma lenkų kalba. Tokių veiksmų pavyzdžių galima pateikti daugiau. Visi jie prieštarauja Lietuvos pasirašytiems tarptautinių susitarimų įsipareigojimams. Kas toliau?

Negyvas traktatas
Problema, nepaisant iliuzijų, yra labai akivaizdi. Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje diskriminacija yra tarptautinės teisės pažeidimas ir blogas valstybės požiūris į konvencijų ir traktatų ratifikavimą. Principas Pacta sunt servanda – sutarčių privaloma laikytis – tai viena iš pagrindinių tarptautinių santykių normų, patvirtintų daugelyje tarptautinės teisės aktų. Vienos konvencijoje dėl traktatų teisės parašyta, kad bet koks susitarimas yra privalomas, turėtų būti įgyvendinamas sąžiningai, ir negalima sutarties pažeidimo pateisinti vidinės teisės nuostatomis. O būtent tai daro Lietuva, vidaus teise pateisindama savo veiksmus lenkų mažumos atžvilgiu. Esant tokiai situacijai, iniciatyva yra Lenkijos valstybės, kurios pareiga yra apsaugoti savo mažumas užsienyje, pusėje. Kaip matyti, Lietuva nerodo ketinimo vykdyti anksčiau sudarytas sutartis. Taigi Lenkija gali pasinaudoti tarptautinės teisės leidžiamomis spaudimo formomis, siekdama įgyvendinti įpareigojimus. Galimybių yra daug. Lenkų-lietuvių sutarties jubiliejaus proga, anksčiau minėtos Vienos konvencijos 60 str. pagrindu Lenkija gali nutraukti arba sustabdyti sutarties veikimą dėl pažeidimo, nes „vienos iš šalių dvišalės sutarties pažeidimas suteikia kitai šaliai teisę, remiantis pažeidimu, atšaukti sutartį ar laikinai sustabdyti jos veiklą visiškai ar iš dalies (...) Pagal šį straipsnį esminis traktato pažeidimas yra (...) pagrindinio nutarimo, būtino traktato tikslui pasiekti, pažeidimas". Tai stipri diplomatijos priemonė, bet ji gali tapti būtina siekiant sustabdyti sistemingą lenkiškumo naikinimą Vilniaus krašte ir apsaugoti ten gyvenančius lenkus.

Užuot pompastiškai atkimšusios šampano butelį traktato 20-mečio proga, Lietuvos valdžios institucijos galėtų pasinaudoti šaltu dušu, kad ataušintų antilenkiškus jos valdžios veiksmus.

Dr. Bogusław Rogalski, politologas
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente