Kas yra „genderis"?
„Genderio" ideologija yra dešimtmečiais besitęsiančių kultūrinių-ideologinių transformacijų rezultatas – kultūros, tvirtai įsišaknijusios neomarksizme. „Genderis" skatina visiškai tikrovės ir tradicinių žmogaus prigimties supratimų neatitinkančius principus. Teigiama, kad biologinė lytis yra grynai kultūrinio būdo, kad laikui bėgant mes galime ją pasirinkti, o tradicinės šeimos samprata yra pasenusi ir tapusi socialine našta. Pagal „genderį" homoseksualumas yra įgimtas, o gėjai ir lesbietės turi teisę kurti sąjungas kaip naujo tipo šeimos pagrindus ir net įvaikinti bei auklėti vaikus.

Šios ideologijos propaguotojai teigia, kad kiekvienas žmogus turi vadinamąsias reprodukcines teises, įskaitant ir teisę pakeisti lytį, in vitro ir net aborto teisę. „Genderis" radikaliausia forma biologinę lytį traktuoja kaip smurto prieš žmogaus prigimtį rūšį. Pasak jo, „žmogus yra įpainiotas į lytį", iš kurios turėtų būti išlaisvintas. Biologinė lytis paneigiama, žmogus gauna „tikrą, niekuo nevaržomą laisvę" ir gali pasirinkti vadinamąją kultūrinę lytį, atsiskleidžiančią tik išoriniame elgesyje. Žmogus taip pat turi teisę į spontaniškus pakeitimus, padarytus pasirinktų penkių lyčių diapazone, kuris apima gėjus, lesbietes, biseksualius, transseksualius ir heteroseksualius asmenis. „Genderio" ideologijos pavojus iš esmės kyla dėl giliai destruktyvaus pobūdžio tiek asmenų, tiek ir tarpasmeniniuose santykiuose, o tai reiškia – viso socialinio gyvenimo atžvilgiu. Žmogus, neturintis pastovios lytinės tapatybės, praranda egzistavimo prasmę, jis negali atrasti ir atlikti užduočių, su kuriomis susiduria asmeniniame tobulėjime, šeiminiame ir visuomeniniame gyvenime.

Moralinis puvinys
Naujos tvarkos statytojai, dvidešimt pirmojo amžiaus neojakobinai, ydingą savo revoliuciją skelbia gyvame socialiniame organizme, o jų mėgstama veikimo scena – jau ne universitetas, kaip praėjusio šimtmečio 60-aisiais metais, o mokyklos ir vaikų darželiai. Moralinio puvinio skleidėjai labai gerai žino, kad raktas į ateitį yra vaikų protai ir širdys, o šiandieninis jų ugdymas lems šios antikrikščioniškos kovos likimą ir pasekmes. Todėl visais įmanomais būdais yra atakuojama šeima ir santuoka, bandomas apriboti tėvų poveikis vaikų auklėjimui, atitinkantis jų įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Sodomos beprotybėje skatinami visi lytiniai nukrypimai, o su Erodo pasiutimu yra atakuojama pati gyvenimo vertė.

Eutanazija ir abortai pagal prašymą yra to pavyzdžiai. Taip pat, kaip ir Nyderlandų vaikų ligoninėje Groningene sergančių naujagimių eutanazija. Taip, naujagimių! Gruodį Belgijos Senatas priėmė įstatymą dėl nepagydomai sergančių vaikų eutanazijos, jei to paprašytų (sic!). Šiaudų apdangalų šokis tęsiasi, nes sveikai mąstanti dauguma tyli, o jos atstovai arba politikai tampa politinio korektiškumo pasekėjais, kaip ugnies bijančiais jų dainių, neoliberalų ir libertinų, daugiausia marksizmo valdomos žiniasklaidos.

Besąlygiškai, kaip ir dera revoliucijai, žiniasklaidos giljotinuojamas kiekvienas, išdrįsęs būti natūralios krikščioniškų vertybių tvarkos gynėjas, iš karto paženklinant jį homofobo vardu. Jau prieita iki to, kad dabartinėje plačiojoje apyvartoje kaip žodiniai ginklai naudojami sąmoningai pakeisti ir sumanipuliuoti pagrindinių šios diskusijos sąvokų apibrėžimai. Todėl „tolerancija" jau tik žodyne reiškia pagarbą kažkieno pažiūroms, įsitikinimams, pageidavimams, skirtingiems nei jų pačių. O tai ne tas pats.

Šiandien žodis „pagarba" pakeistas „akceptavimu" ir tokiu būdu yra iškraipyta tolerancijos prasmė. Demokratijos apibrėžimas taip pat tapo realybės iškraipymo auka. Nuo Montesquieu laikų demokratija reiškė daugumos valdymo, gerbiant mažumų teises, taisyklę. O šiandien kreivame vertybių veidrodyje demokratija mums atrodys kaip visokių mažumų valdymas be daugumos pagarbos. Ar ne tokius pasakojimus girdime, kai įsijungiame televizorių? Į ​​šiuos verbalinius spąstus reikia atkreipti dėmesį, nes jie yra su meile naudojami „neva progreso šalininkų".

Dar ne viskas prarasta
Tiesa, kad „genderio", LGBT ir kovojančio feminizmo ideologija yra labai arši, tačiau taip pat daugėja ir gerų tradicinių vertybių, giliai įsišaknijusių krikščionybėje ir prigimtinėje teisėje, apie kurias tiek daug mums kalbėjo Jonas Paulius II, gynėjų. Vis daugiau politikų ir partijų mato prevencinį šeimos kaip darnaus visuomenės vystymosi ir demografinio mūsų šalių gynimo nuo žlugimo poreikį. Lietuvoje tokia grupė yra LLRA, kuri ne taip seniai Seime drąsiai bandė apginti labiausiai pažeidžiamus, nes dar negimusius kūdikius. Verta pabrėžti, kad taip pat propaguoja paramą labiausiai skurstančioms šeimoms, o savivaldybės, valdomos LLRA, įgyvendina socialinę politiką.

Partijos pirmininkas Valdemar Tomaševski ​​Europos parlamente inicijavo veiklą, skatinančią Europos viešojoje erdvėje kurti šeimos, vaikų auklėjimo, moterų apsaugos motinystės laikotarpiu, paramos daugiavaikėms šeimoms ir gyvenimo apsaugos nuo užsimezgimo iki natūralios mirties – šeimos strategijos Europoje parengimą. V. Tomaševskio iniciatyvą parėmė trijų frakcijų europarlamentarai, įskaitant didžiausią ELP bei EKR ir LDE.

Prisiminkime apie tai per būsimuosius rinkimus į Europos Parlamentą, vyksiančius gegužę, nes nuo to, ką išrinksime, priklausys ne tik Europos ateitis, bet ir mūsų vaikų bei šeimų ateitis.

Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente