Dabar Kalėdų laikotarpis. Tradiciškai ant Kūčių stalo karaliaus įvairaus pavidalo žuvys – nuo karpio drebučiuose iki sūdytos silkės. Sunku įsivaizduoti šventę be žuvų. Jau tūkstančius metų jų būna kiekvienoje virtuvėje. Jos buvo visiems taip visuotinai prieinamos, kad net tapo svarbiu krikščioniškosios eros simboliu. Tačiau yra kažkas, kas pradėjo atkreipti žmonių dėmesį per pastaruosius kelis dešimtmečius. Žuvys, ypač jūrinės, kasmet vis labiau brango. O tai jau neišvengiamas artėjančio trūkumo rinkoje ženklas. Ar tikrai yra taip blogai?
Deja, taip. Audito Rūmai nepalieka iliuzijų. Žvejyba tokia didelė, kad ji sunaikina žuvų biotopus ir jų veisimosi vietas. Drastiškas pavyzdys yra paprastųjų tunų, migruojančių iš Atlanto į nerštavietes Viduržemio jūros regione, likimas. Per pastaruosius du dešimtmečius jų skaičius sumažėjo 80 proc. Be to, liūdnai atrodo situacija Baltijos jūroje. Maždaug prieš 50 metų nekontroliuojama žvejyba privedė prie ten gyvenančių eršketų išnaikinimo, prieš 20 metų dingo gimtosios Baltijos lašišos, liko tik „importuotos" šios rūšies populiacijos. Gresia taip pat ir Europos ungurių išnykimas. Juodajame sąraše yra menkės, kurias Sąjunga apgaubė specialia apsaugos programa. Neliko kažkada gausių žiobrių, syko atsargų, yra mažai ešerių. Faktai tokie, kad pernelyg intensyvi žvejyba palietė 5 iš 7 labiausiai žvejojamų Baltijos jūros žuvų rūšių.
Su problema susiduriama ne tik ES, bet ir visame pasaulyje. Didžiausių nuostolių vandenynuose pridaro galingi traleriai, daugiausia Japonijos. Šie „renka" į tinklus viską, kas papuola, įskaitant nykstančias rūšis. Tai tikros plaukiojančios gamyklos. Tokiuose laivuose žuvys iš karto apdorojamos ir šaldomos didžiuliuose 6 tūkst. tonų talpos krovininiuose triumuose. Ir nenuostabu, kad dauguma tinklų, kuriuos šie tempia, galėtų sutalpinti daugiau kaip 20 reaktyvinių lėktuvų. Tai dideli traleriai prisidėjo prie to, kad dauguma iš dešimties pagrindinių valgomųjų rūšių žuvų sužvejojamos maksimaliai – tai populiariosios silkės ar mintai. O išnykimas gresia otams, tropinėms krevetėms, vėgėlėms, tunams, plekšnėms ir rykliams. JTO perspėja, kad jei išsilaikys dabartinė žvejybos vietų eksploatacijos būklė, – mažiau nei po 50 metų nebebus ką žvejoti. O tai jau gali tapti pasaulinio masto problema, nes iš žvejybos, perdirbimo ir prekybos žuvimis pasaulyje šiandien gyvena beveik 12 proc. žmonijos. Šis skaičius įpareigoja imtis veiksmų.
Ką turėtume daryti, kad neprarastume darbo ir ateityje ant Kalėdų stalo vis dar turėtume žuvies, kurią mėgstame? Pirmiausia reikia įvesti apmąstytą teisinį žvejybos reglamentavimą. Neseniai EP nariai patvirtino Bendrąją žuvininkystės politiką iki 2020 metų. Ja siekiama pagerinti šio sektoriaus valdymą ES. Deja, tai nėra iki galo geras sprendimas. Koncentravimasis tik ties ES jūromis sukels dar daugiau apribojimų Europos žvejams. O pagrindiniai žvejybos nuniokojimo kaltininkai arba „plaukiojantys žuvų konservų fabrikai" ir toliau sau žvejos. Bet ne čia esmė. Reikia kuo greičiau susėsti prie derybų stalo, tačiau tarptautiniu, o ne regioniniu lygiu. Ne maži laivai Baltijos jūroje kelia grėsmę žuvims, tačiau milžiniški traleriai. Jų aktyvumą reikia riboti. Užuot likvidavus šeimų žvejybos firmas, reikia jas stiprinti kol dar nevėlu. Taip jos taps pagrįstų sprendimų žvejyboje garantija. Jų sunaikinimas naujosiose valstybėse narėse, net ir už ES mokesčius, yra palankus tik didelėms korporacijoms, kurioms tiek žuvis, tiek žmogus neturi didelės reikšmės. Plika akimi matyti, kad tai yra bandymas atsikratyti konkurencijos žuvies rinkoje. Žuvys turi būti apsaugotos, jei norime ir toliau jas valgyti. Reikia apgalvotai ir gerai suplanavus skatinti mažus žvejus, net jei tai reikš konfliktą su didelėmis bendrovėmis. Tai verta daryti dėl kiekvienų būsimų švenčių. Ir dėl priežodžiu tapusios silkės, žinoma.
Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
