Visą Europą nukrėtė nerimo virpulys, susijęs su laisvo darbo jėgos judėjimo Europos Sąjungoje teisės pasikeitimų planais. Tema nėra visiškai nauja, ji seniai egzistavo Europos Sąjungos institucijų vidaus diskusijose, bet šį kartą ji atnaujinta remiantis oficialiomis ir garsiomis didžiausių Bendrijos valstybių deklaracijomis – tų valstybių, į kurias atvyksta daugiausia darbo emigrantų, sukeliančių dusulį socialinėse sistemose.
Keletas vyriausybių su Jungtinės Karalystės vyriausybe priešakyje jau dirba siekiant pakeisti laisvo darbo jėgos judėjimo principus. Apribojimai turi apimti tas šalis, kuriose vidutinės pajamos vienam gyventojui neviršija ES vidurkio arba, tariant paprasčiausiai, skurdesnes šalis. Sakoma, kad principai, paremti prielaida, kad vienas iš pagrindinių ES principų – laisvas darbo jėgos judėjimas – negali būti besąlygiškas. Kaip pagrindinė priežastis pateikiamas faktas, kad 2014 m. sausio 1 d. baigiasi pereinamasis laikotarpis, įvestas bulgarų ir rumunų priėjimui prie ES darbo rinkos.
Tačiau siūlomi sprendimai yra laikini veiksmai, nukreipti tiesiogiai prieš naujųjų valstybių narių piliečius. O tai aiškiai prieštarauja Europos solidarumo principui, kuris pagal savo prasmę turi lyginti galimybes, o ne jas gilinti. Mes kalbame apie emigraciją ES viduje, o ne apie išorinę, iš trečiųjų šalių vykstančią imigraciją. Tai esminis skirtumas, kurį turėtų prisiminti visi permainų šalininkai. Sutikdamos su Sąjungos išplitimu, „senosios šalys“ juk žinojo, ką reiškia bendrosios rinkos sąvoka ir tarpusavio sutartiniai įsipareigojimai. Žaidimo taisyklių keitimas jam dar tebevykstant, – negera ir neteisinga taktika, sukelianti bereikalingą nepasitikėjimą. Ir, svarbiausia, prieštaraujanti besivienijančios Europos dvasiai. Ir net ekonominė krizė nėra pakankamas pasiteisinimas. Dviejų greičių ir dvigubų standartų Europos kūrimas – tai klaida, stumianti mus į integracijos akligatvį. Šis viešas nepagarbos Sąjungos piliečiams rodymas ir jų traktavimas blogiau nei turtingų atvykėlių, kurie Sąjungos pilietybę gali sau leisti įsigyti, pirkdami bet kurios ES narės pilietybę. Ir kaip tik tokia praktika oficialiai leidžiama. Taigi mes prieiname prie absurdo ribų.
ES biurokratai nemato nieko amoralaus prekyboje pilietybėmis. Sąjungos atstovas neseniai pareiškė, kad sandraugos šalys turi suverenią teisę spręsti, kam ir kokiu pagrindu suteikia savo pilietybę. Viskas lyg ir gerai, išskyrus vieną faktą – įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, toks asmuo automatiškai gauna Europos Sąjungos pilietybę. Taigi tai yra ES problema. Kai kurios šalys, lopydamos savo biudžetų skyles, jau pradėjo pardavinėti ES pasus. Pradžioje minėta Malta daro tai už 650 tūkstančių eurų, o šeimos nariams, kaip prekybos centre, numatytos akcijos: pilietybė po 25 tūkstančius eurų „už galvą“. Deja, tai ne niūrus pokštas ar pavienis reiškinys.
Kipre ES pasas gaunamas investavus 3 milijonus eurų, Bulgarijoje pakanka turėti 2 milijonus levų, Airijoje – 500 tūkstančių eurų. Ar tai ne pasų korupcija? Toks naujasis pilietis ir jo artimieji turi teisę į visas ES privilegijas, įskaitant laisvo įsidarbinimo teisę. Ir gal čia nebūtų nieko blogo, jei ne faktas, kad tokią teisę norima atimti iš naujųjų ES valstybių narių darbuotojų tik todėl, kad jie yra vargingi. Kokia likimo ironija. Kažkoks turtingas, beprotiškas šeichas iš Saudo Arabijos gali gana legaliai įdiegti čia kiek tik nori rezidentų „miegalių“, pirkdamas jiems Europos Sąjungos pilietybę, o kai jiems pabos būti „europiečiais“, susisprogdins čia ar ten. O eilinis Kovalskis, jei įsigalios siūlomi pakeitimai, toliau vargs čia ar ten, ir tik todėl, kad kilęs ne iš tos Europos Sąjungos dalies, iš kurios reikia.
Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
