Problema yra ta, kad žaidimas gal ir geras, bet visiškai vėjavaikiškas, tinkantis spuoguotiems nepilnamečiams, nesuvokiantiems, kad tokiu būdu ne tiek daro įspūdį bendrakeleiviams, kiek kelia pavojų ir jų, ir savo užpakaliams, gana patogiai sutilpusiems šioje valtyje. Todėl Nigel‘ą Farage‘ą, kuris po jam pergalingo referendumo dėl Brexit kvatodamas paskelbė, kad „Europos Sąjunga byra ir miršta“, taip pat viešai džiaugėsi dėl minties, kad kiti, paliksiantys „šį darinį“, gali būti Švedija, Danija, Austrija ir Italija, laikau pavojingu idiotu.
Kas pamanytų, kad „šis darinys“ Didžiosios Britanijos užpakalyje išaugo kažkaip nepastebimai ir klastingai: kad ji nedalyvavo jam susidarant, formuojantis, plečiantis, leidžiant įstatymus, kuriant mechanizmus ir funkcionavimo modelius bei steigiant organizacijas, institucijas ir įstaigas. Tad nenuostabu, kad daugelis deputatų iš kitų šalių nušvilpė N. Farage‘ą, kai šis per specialią EP sesiją, skirtą Brexit, kerštingai jiems metė: „Jūsų politinis projektas ir jūsų valiuta patiria nesėkmę.“ Sunku patikėti, kad iki šiol „angliškas išėjimas“ reiškė diskretišką pasišalinimą – be atsisveikinimo, bet ir be įžeidimų, metamų draugijos, iš kurios, beje, dar galutiniai neišsibraukta, pusėn.
Brexit tai keičia. Ką gi. Britams linkime didelės sėkmės naujajame kelyje be ES antrankių. Tik įdomu, kad pagrindiniai šalies stūmikai į geidžiamą laisvę be ES taip gėdingai ir masiškai bėga nuo jos. Bėga su N. Farage'u, kuris paskelbęs atsistatydinąs iš partijos vadovų ir dalyvavimo politikoje (o dėl EP mandato vis dėlto ne) pripažino, kad yra paprastas apgavikas ir bailys. Dar prieš kelias dienas atrodė, kad negali būti didesnio apsijuokimo už kito Brexit šalininko, ES lyginusio su nacistine Vokietija, konservatoriaus Moriso Johnsono pasitraukimą iš kandidatavimo į Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko postą. Bet ir šis, suskaičiavę visas užduotis, su kuriomis teks susidurti naujajam premjerui, kukliai pareiškė: „Šiuo asmeniu aš negaliu būti.“
Gėda veja gėdą. Besitraukiantis Davidas Cameronas, dar prieš Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš bendrijos pirmasis iš trijų paskelbęs apie savo bėgimą iki pradedant procedūrą, nors turėjo alibi. Tiesa, būtent jis užkūrė laužą po katilu su šia koše brexitėja, kurios nė vienas iš pagrindinių virėjų dabar nenori valgyti, bet šis (bent jau oficialiai) buvo savo šalies likimo ES šalininkas. Taigi jis pralaimėjo. O brandžios demokratijos valstybėse pralaimėtojai pasitraukia.
Esu Europos Sąjungos fanė. Man ji yra „mūsų“, o ne „ jūsų“. Su visais inventoriaus, vis dėlto nenuleisto iš kosmoso, nors esančio mūsų bendros „džiaugsmingos“ kūrybos rezultatu, netobulumais. Absurdiškos direktyvos, reglamentuojančios agurkų kreivumą ir pripažįstančios, jog sraigė yra žuvis, o morka – vaisius, taip pat priklauso šiam arsenalui. Bet tai menkniekiai, kuriuos galima ištaisyti. Panašiai kaip ir iš tiesų rimti Bendrijos trūkumai, atsirandantys „skalbimo metu“. Bet jie man neuždengia gerųjų ES pusių ir tų geradarybių, apie kurias mes visi žinome ir kuriomis britai taip pat naudojosi. Todėl tikiuosi, kad žinios apie „šio darinio“ mirtį yra gerokai perdėtos. Nepriklausomai nuo to, ar po Brexit jis pasuks į glaudesnio bendradarbiavimo pusę, ar į didesnio atskirų valstybių suvereniteto pusę (kad tik be kiršinimo, avantiūrų ir rūpinimosi vien tik nacionaliniu egoizmu), linkiu jam sulaukti tokio momento, kai britai pasiprašys atgal.
Lucyna Schiller
