Lenkijos Respublikos prezidentas jau paskelbė, kad Lenkija kalbės su britų Vyriausybe apie Jungtinėje Karalystėje dirbančių ar studijuojančių tautiečių situaciją. Lenkijos emigrantai bent jau žino, kad jų šalies valdžia bando mūru stoti už juos. O mūsų? Prezidentė Dalia Grybauskaitė kol kas ryžosi tik šiek tiek pagudrauti dėl referendume priimto britų sprendimo. Ji radijo laidoje viešai pasakė, kad referendume pasisakydami dėl išstojimo iš Europos Sąjungos jie balsavo „prieš valdžią, prieš politinį elitą“. Jos nuomone, Brexit taps rezultatu to, kad tarp žmonių ir politikos elito atsiras „milžiniški skirtumai“.
„Žmonės įsivaizduoja, kaip turėtų tęstis gyvenimas, o elito politika ar politikai įsitikinę, kad jie geriau žino, ir bando prievarta primesti savo supratimą, reformą, modelį, neklausydami, ką žmonės galvoja, ir jų negirdėdami“, – taip D.Grybauskaitė paprastais kario žodžiais pakomentavo įvykį, birželio 23-ąją gerokai sudrebinusį visą ES. Supainiojo valstybes. Jos diagnozė taškas į tašką tinka įvardyti negalavimui, nuo kurio daugelį metų kenčia Lietuva, o tai galų gale prezidentė uoliai pripažino.
„Tą patį dabar turime Lietuvoje“, – griežtai pareiškė akcentuodama žodį „dabar“. Taigi teigia, kad valdant jos lepūnėliams-konservatoriams, kuriuos šioje rinkimų kampanijoje savo asmeniu (visai nekukliu) uoliai skatina ir remia, viskas buvo gerai. Kad Landsbergis-senjoras kartu su A. Kubiliumi, I. Degutiene ir visa kregždžių gauja vos neatplėšė ausų nuo mylimos tautos galvų. Niekis, tik darbavosi dieną ir (prisimenate?) naktį, kad netyčia nepadarytų ko nors, prieštaraujančio jos norams, ar nepražiopsotų jos troškimų.
Vai! Kadangi buvo taip gražu, tai kodėl jiems vadovaujant Lietuvoje neužfiksuota masinio šių vaikų... ne, ne palaidūnų, o atvirkščiai, – besikaupiančių tolesnei masinei emigracijai, grįžimo? Net nepaisant pataikūniškų Vytauto Landsbergio paskaitų, kuriose besievakuojantieji iš Marijos žemės raginami: „Liaukitės!“ Jis tautiečiams kaip kvailai karvei aiškino, kad niekur nėra geriau kaip namuose“, o emigracija yra vienintelis „būdas užsidirbti prabangesniam savo karstui“.
Tiesa, šie prabangių karstų šalininkai pernai pervedė į Lietuvą beveik 976 milijonų eurų sumą (tai yra 2,6 proc. Lietuvos BVP), kuri, anot ekspertų, labai sušvelnino ekonominio nuosmukio poveikį, tačiau mat juos galas. Tai atskalūnai. Tegul prezidentas A. Duda sielojasi dėl savų, juolab kad JK gyvenančių Lenkijos piliečių skaičius yra maždaug 850 tūkstančių, o mūsiškių yra vos 250 tūkst. Esmė ta, kad minėtas skaičius Lenkijos mastu sudaro tik 2,2 proc. gyventojų, o Lietuvos mastu – daugiau nei 8,3 proc. Galima sakyti, kad ir kaip tai beįsiutintų gimtąjį nacionalistinį betoną, – mes jau beveik britai, nors kol kas dauguma be pilietybės.
Taigi dėl pilietybės! Pagrindinis Vokietijos dienraštis „Handelsblatt“, kuris taip pat susidomėjo Jungtinėje Karalystėje dirbančiais lenkų imigrantais, mano, kad daugelis iš jų esant dabartinei situacijai užuot planavę grįžti į tėvynę, sieks gauti Britanijos pasą. „Ypač kai Lenkijoje dviguba pilietybė leidžiama“, – pabrėžia „Handelsblatt“. Na, mūsiškai taip pat pradės, bet pas mus dviguba pilietybė yra rezervuota išimtinai nusipelniusiems, o minėtų karstų mėgėjai šiai kategorijai nepriklauso. Tai reiškia, kad tie lietuviai, kurie gaus britų pasą, paliks ne tik ES, bet ir elitinę (formaliai – mūsų Konstitucijos dėka, bet iš tikrųjų – politikų ir jų sprendimų dėka) Lietuvos Respublikos piliečių grupę. Prezidentės vietoje stengčiausi tam užkirsti kelią nors dėl tos priežasties, kad mums netrukus gali pristigti medžiagos šauktiniams.
Ir dar kai kas. Aš nepritariu Dalios Grybauskaitės nuomonei, jog norintys ES palikti britai balsavo už Brexit, tai yra „prieš valdžią“. Tiesa, kad išeinantis premjeras Davidas Cameronas buvo pagrindinis šalies likimo Europos Sąjungoje užtarėjas, bet būtent jis praėjusių metų parlamento rinkimų kampanijos metu tautiečiams pažadėjo surengti tokį referendumą. Tai jis Briuselyje forsavo tokį teisės aktų keitimą, kad būtų gerokai ribojama imigracija į jo šalį, tai jis žadėjo, kad reikalaus reformų, kad pasirūpintų darbo vietų praradimo Didžiojoje Britanijoje problema. Didžiojoje Britanijoje darbo ieškantiems užsieniečiams antiimigracinių reformų planai jo buvo kuriami pagal prielaidą: „nerasi darbo per pusę metų – deportacija“. Pagaliau D. Cameronas oficialiai pradėjo kalbėti su kitų ES šalių lyderiais apie naujas britų narystės ES derybų sąlygas, o tai vyko prieš pasirengimą referendumui. Ar jo rezultatas šioje situacijoje gali būti laikomas balsavimu „nepaisant valdžios“? Leiskite dar kartą jums priminti, kad šių metų vasarį, po to, kai iš karštų derybų Briuselyje dėl tolesnės Jungtinės Karalystės narystės ES grįžusi mūsų prezidentė optimistiškai čiulbėjo Twitteryje: „Drama baigėsi.“ Netaiklus šūvis!
Lucyna Schiller
