„Aš tikrai nenorėčiau spėlioti. Komentuoti ikiteisminio tyrimo negaliu. O koks bus poveikis (šios aferos – aut. pastaba.) rinkimams – sprendimą turėtų priimti patys žmonės“, – tiek šiandien tepasakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė apie vis labiau įsisukantį korupcijos skandalą Lietuvos liberalų sąjūdyje.

Ir nenuostabu. Mūsų Ekscelencija yra susitelkusi tik ties teroristine Rusija. Ar jai dar privalo skaudėti galvą dėl kažkokių šalies nevalų sukeltų skandalų ir sensacijų? Net į žinią, kad jos maloningo viešpatavimo laikais Lietuvos politikai yra paperkami, džiaugsmingai užsiima kyšininkavimu, nepotizmu, mokama protekcija ir net baisu minėti, kuo dar, ji nereaguoja. Žiniasklaida pranešė, kad buvęs koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis, dosnus mūsų vikruolių liberalų rėmėjas, buvo plataus interesų diapazono entuziastas. Jis kolekcionavo ne tik kišeninius politikus, bet ir dokumentus su valstybės paslaptimis. Šiandien kolekcininkas laikinai areštuotas, o aš manau, kad gaila, jei toks deimantas gestų cypėje. Tokių mums reikia Seime, Vyriausybėje, Prezidento rūmuose! Jei tik kas nors norėtų daryti šaliai tai, ką jis su tokiu užsidegimu darė pačiam sau ir savo gaujai, mes tuoj taptume labai turtingi.

Tai toks gabus žvėris. Juk dar prieš kelias savaites tauta neturėjo supratimo: kas per velnias tas Kurlianskis ir kad institucijų padalijimas Lietuvoje „iš trijų“ tampa padalijimu „iš keturių“. Ir valdžia dalijamasi ne su žiniasklaida, kaip su ketvirtąja valdžia, o su platesnei auditorijai mažai žinomu koncernu ir jo vice-, kuris prilygsta drąsiosios Dalios karalystės kardinolui Richelieu.

Matyt, tuo metu, kai liberalai priklausė valdančiajai koalicijai, savavališkai šeimininkavo jiems pavaldžiose ministerijose kaip savo balutėje. Pašalinus išlaikytinius nuo visos šalies ėdžių, turėjo įsikurti sostinės savivaldybėje, kad ten siautėtų. Tuo tarpu  R. Kurlianskis surinko krūvą kažkokių paslaptingų kvitų. Kam ir dėl ko? Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius ką nors apie tai žino? Tikriausiai taip, nes vis sunkiau rodo savo firminę šypseną. Dar bando šieptis į kameras, tačiau jam išeina tik apgailėtina grimasa. Manau, kad tai dėl nuolatinio savo burnos valymo tokiais žodžiais kaip „skaidrumas, sąžiningumas ir dorumas“, kurių netaupo net po kilusio skandalo (pavyzdžiui, mero pasisakymas paskutiniame konservatorių suvažiavime).

Net gaila vyro, taip gražiai pradėjusio, o taip blogai tęsiančio. Kaip laikinas liberalų pirmininkas turėjo pabandyti susigrąžinti jiems visuomenės pasitikėjimą, bet kol pradėjo, paaiškėjo, kad jis pats tabaluoja ant apgavikiško kapitalo dirželio. Dar isteriškai bando vaizduoti gerai nusiteikusį blogam žaidimui, bet šiandien su jam patikėta partija gali padaryti tiek, kiek virėjas su suterštu pagaliu – užkasti kažkur kryžkelėje naktį be mėnesienos ir paslėpti taip, kad neliktų žymės ir prisiminimų, kadangi sriubos su šiuo pagaliu jau neišvirs. Dvokia per atstumą – ir į pakurą įmesti baisu, nes dar didesnis dvokas garantuotas.

Lietuvos politinės scenos stebėtojai sako, kad linksma liberalų bei jų vadovų veikla sėdintiesiems svarbiausiuose šalies kabinetuose nėra jokia naujiena. Ji atsiskleidė tik išimtinai dėl priešrinkiminių karų ir interesų konflikto, kad panardintų konkurentus ir taip pat nukreiptų dėmesį nuo jų aferų bei nešlovingų žygdarbių.

Tikiu ir net bijau, kokių dar monstrų pasipils vykstančios rinkimų kampanijos metu iš Pandoros skrynios, pas mus taktiškai vadinamos „valdymu“. Aš taip pat ją užkasčiau kokioje nors kryžkelėje... prieš tai persmeigusi drebuliniu basliu. Tikiuosi, kad rinkėjai žino, kur Lietuvoje rasti tinkamą medelį.

Lucyna Schiller