Baigėsi? Iš tikrųjų mes matėme tik pirmą jos aktą. Antrasis planuojamas birželio 23-ąją, kai britai referendume nuspręs, ar lieka ES, ar iš jos išstoja. Ir eventualus jų išstojimas gali reikšti ne tik Sąjungos pabaigos pradžią, bet ir situaciją, kai didžiulė Lietuvos emigrantų dalis (mažiausiai ketvirtis mln. mūsų piliečių) atsidurs už ES ribų.

Niekas tiksliai nežino, kaip tai atrodytų praktiškai, nes iki šiol nė viena šalis iš šios bendruomenės neišstojo. Bet šiaip ar taip birželio 24-ąją šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių, gyvenančių ir dirbančių Jungtinėje Karalystėje, gali pabusti kitoje teisinėje sistemoje.

Ką jiems tai reikštų ir koks būtų Jungtinės Karalystės statusas? Ar ji ir toliau dalyvautų bendroje rinkoje, besiremiančioje laisvu darbo jėgos judėjimu, kaip yra Norvegijoje, kuri priklauso Europos ekonominei erdvei, nors ir neprisijungusi prie ES? Ar mūsiškiai nepalankiu šios „dramos“ raidos atveju bus priversti masiškai grįžti į tėvynę? Atminkime, kad antiimigrantiškų Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Camerono reformų planai jau seniai turi sąlygą: „Nerasi darbo per pusę metų – deportacija.“ Ar mūsų valstybė yra pasiruošusi tokiai reemigracijai? Taip pat neatmestina galimybė, kad apimti nevilties dėl priverstinio grįžimo į tėvynę lietuviai pradės ieškoti legalių ir nelegalių būdų gauti britų pilietybę.

Prisipažinsiu, jog aš asmeniškai, esant tokiai perspektyvai, Vokietijos pilietybę priimčiau nedelsiant. Žinau, kad tėvynė dėl manęs neverks, bet nesu įsitikinusi, ar ji taip pat yra pasirengusi galutinai prarasti šimtus tūkstančių jaunų, etniškai nesugadintų, tinkamų dirbti ir gimdyti vaikus lietuvaičių ir lietuvių. Lietuvą nuo tokio praradimo iš dalies gelbėtų teisė į dvigubą pilietybę, bet pas mus ji – tik išskirtinai ypatingai nusipelniusiems.

Neypatingai nusipelniusiems (jų nuopelnas yra tik tas, kad užuot buvę našta Lietuvos socialinei sistemai, remia tėvynę svaru) prezidentė Dalia Grybauskaitė atvežė džiugią naujieną: „Pavyko pasiekti, kad Lietuvos ir kitų Europos šalių piliečiai (Didžioje Britanijoje ) nebus diskriminuojami.“ Prieš tai Prezidento spaudos tarnyba kukliai pranešė, kad „Lietuva sugebėjo gauti patikinimą“, jog apribojimai gauti išmokas Jungtinėje Karalystėje dirbantiems imigrantams bus taikomi tik naujokams ir nepalies jau ten gyvenančių ir dirbančių. Hm... Žmonės ne be pagrindo teigia, kad „sėkmė turi daug tėvų, o pralaimėjimas yra našlaitis“. Pasirodo, trapus Briuselio kompromisas turi motinėlę – Dalią Grybauskaitę. Tėvas yra premjeras D. Cameronas.

Tėtis jau paskelbė, kad jo išderėtas susitarimas (dėl Didžiosios Britanijos narystės ES sąlygų pakeitimo) leidžia jam rekomenduoti, kad jo valstybė liktų Sąjungoje. Tuo pačiu jis perspėjo, kad jeigu britai nuspręs pasilikti, jis asmeniškai ir toliau reikalaus reformų, „kad  sureaguotų  į jų (britų) baimes prarasti darbo vietas ar dėl išmokų ieškantiems darbo Jungtinėje Karalystėje migrantams“. Šiaip ar taip drama, vadinama „Brexit“, tik prasideda. Ir nors jos eiga šimtams tūkstančių lietuvių yra klausimas „būti ar nebūti“, Lietuva nėra pasirengusi jokiam jos raidos variantui. Man susidaro įspūdis, kad mes esame gerai pasirengę tik karui su Rusija. Ir tik šis karas „rimtai“ kvaršina blondinišką mūsų prezidentės galvą, nors visi požymiai rodo, kad emigracija įveiks mus anksčiau nei V. Putinas.

Lucyna Schiller