Irakiečiai norėjo gauti prieglobstį, tai yra pabėgėlių statusą, o mes jiems – leidimą laikinai gyventi dvejus metus. Kas gi galėjo tikėtis, kad įžūlūs „kebabai“ (pravardė paimta iš tautiečių komentarų internete), Lietuvoje pabuvę vos kelias savaites, pradės bylininkauti. Juolab, kad dauguma mūsų politikų net savo piliečių atžvilgiu, jau nekalbant apie priglaustus svetimšalius klajoklius, laikosi principo, kurį taip pat radau tarp minėtos naujienos komentarų: „Gavai nemokamai ėsti – tūnok kaip žiurkė po šluota.“
Toks nepasisekimas! Vietoj pažemintų tamsuolių Lietuvai pasitaikė kažkokia išsilavinusi šeimyna, kuri jau pradžioje reiškia nepasitenkinimą mumis ir gadina vaizdą. Esant tokiai situacijai, net baisu pagalvoti, kad mes įsipareigojome priimti ne vieną, o apie 280 tokių ieškančių prieglobsčio arabų šeimų (1105 priskirtinus mums pabėgėlius padalinus maždaug iš 4).
Įdomu, ar mūsų politikai pagaliau pradeda suvokti šio iššūkio ir išlaidų mastą? Ar jie minta idiliškomis svajonėmis, kaip antai tos, kurias praėjusį rudenį gausiai kūrė vienas aktyviausių DELFI žurnalistų Romas Sadauskas-Kvietkevičius? Žurnalistas bandė suvilioti skaitytoją gimtųjų kaimo mokyklų, kupinų lietuviškas nacionalines dainas niūniuojančių „Afrikos ir Azijos šalių kilmės lietuvaičių“, ateities vizija. Ne bet kaip niūniuojančių, bet su dzūkišku akcentu. Tuo metu mūsų sostinė jau turėtų būti „energinga tarptautinė metropolija“, o „šiandien merdintys provincijos miesteliai apgyvendinti gausių ir darbščių šeimų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų“. Akcentuojamas darbštumas, nes autorius neslepia, kad „pašalpų sistema nėra ir tikriausiai dar ilgą laiką Lietuvoje nebus tokia dosni, kad skatintų čia įsikurti dykaduonius ir tinginius“. Be to, mūsų, vietinių, santykiai su šiais darbščiais žmonėmis būtų kaip iš Jehovos liudytojų lankstinukų, kur prie gražių žmonių kojų gulinėja besišypsantys liūtai, glaudžiantys prie krūtinių saldžias elnes. Galų gale, „mes jau dabar esame svetinga, draugiška ir atvira naujiems žmonėms šalis“, nes kultūrų, kalbų ir religijų įvairovė sukeldavo daug mažiau nesusipratimų, nei bando pavaizduoti nesantaikos kurstytojai“, – tikina publicistas.
O žiūrėk, viena septynerius metus Lietuvoje gyvenanti jauna prancūzė negali atsistebėti, iš kur tokioje rasiniu, religiniu ir kultūriniu požiūriu vieningoje šalyje – Lietuvoje – tiek daug netolerancijos, baimės, nacionalizmo, rasizmo? Nors mergina pripažįsta, kad 40 procentų jos tėvynainių taip pat turi rasizmo tendencijų, bet ji teigia, kad jis yra kažkoks kitoks, „žmoniškesnis“. Prancūzai sako: „Grįžkite į savo šalį.“ O Lietuviai: „Tegu žūsta! Mums tai nerūpi! Jie prievartaus mūsų moteris!“ „Nesuprantu, iš kur į Lietuvą ateina ši didžiulė baimė, kuo ji minta?“ – stebisi madmuazelė Klotilda.
Tokia mūsų elito tradicija, brangioji Klotilda, – užuot formavus laisvą nuo prietarų pilietinę visuomenę, ji gąsdinama išgalvotu priešu – svetimu, kurį savo nesėkmių atveju galėtų mesti sudraskyti miniai. Jau ketvirtį amžiaus šio priešo rūbais rengiamos tautinės mažumos išmoko funkcionuoti šiame atgailos maiše. Net bijau pagalvoti, kas nutiks, kai šalyje pasirodys tikrieji svetimi, ypač kai paaiškės (o tikrai paaiškės), kad jie nėra linkę apsigyventi laisvose pokolūkietiškose gyvenvietėse, niūniuoti lietuviškų dainų ir rodyti darbštumo pavyzdį mūsų beviltiškiems ir gyvenimo perspektyvų nebuvimo demoralizuotiems piliečiams.
Lucyna Schiller
