„Išrinktoji“

Tai įvyko naktį. Aš tik norėjau pažiūrėti kaip mano mažasis brolis miega, pabučiuoti jį. Priėjau prie jo lovos ir atsisėdau. Žiūrėjau, kaip saldžiai ir kietai jis miega. Buvau tokia laiminga, kad jį turiu. Tik norėjau paliesti jo skruostą, kai tai įvyko. Vos man jį palietus tarsi visą mano kūną nukrėtė elektra. Atsimerkusi pamačiau, kad esu jau nebe su savo broliu. Aš buvau jo sapne. Tai buvo ne tik įmanoma ir realu – tai įvyko čia ir dabar. Aš stovėjau lauke, apsuptame medžių, priešais mane buvo namas. Jis atrodė seniai niekieno negyvenamas ir apleistas. Pradėjau galvoti kaip tai įvyko, kaip aš tai padariau ir kur esu. Kodėl mano brolis sapnuoja šią apleistą vietą? Tuomet supratau kai pamačiau jį – Sailarą – žmogų, kuris visą gyvenimą mane medžiojo. Jis daug metų stengėsi mane sugauti ir atimti mano galią – keliauti sapnais. Dabar Sailaras pasinaudojo mano broliu kaip priemone, kad sugautų mane. Jis stovėjo priešais ir žiūrėjo į mane su kraugeriška šypsena. Žinojo, kad dabar aš negaliu nieko padaryti. Aš bandžiau pajudėti, norėjau bėgti. Buvau tokia išsigandusi, nes žinojau, kas dabar bus. Tačiau negalėjau pajudinti kojų, jos buvo tarsi įaugusios į žemę. Sailaras mane paralyžiavo. Jis pradėjo lėtai slinkti link manęs. Aš dairiausi ir meldžiau ko nors, kas mane išgelbėtų ar bent suteiktų galimybę pasipriešinti. Toli, už dviejų storų senų medžių išvydau savo brolį – jis stovėjo visai ramus ir iš toli žvelgė į mane. Pažvelgiau į Sailarą, jis buvo jau visai arti pasiruošęs pavergti mano galias. Be žodžių maldavau savo brolį to nežiūrėti. Tik staiga man į jį dar kartą pažvelgus, pamačiau jo rankas. Jos švytėjo. Mano mažasis brolis paleido ugnies kamuolį į Sailarą ir šis nieko nesuvokdamas nuskrido iki artimiausio medžio ir atsitrenkė į jį be sąmonės.

Pašokau lovoje išpilta prakaito. Aušo nauja diena. Aš buvau tokia sukrėsta, kad man reikėjo dar daug laiko atsipeikėti nuo to kas įvyko. „Tai buvo tik sapnas. Niekas šiame miestelyje nežino apie mano galias. Mano brolis galių neturi – tai absurdas. Aš žinočiau. Tėvai man pasakytų. Juk taip? O Sailaras.. Jis seniai miręs. Po tų baisių įvykių aš su šeima išsikrausčiau iš Drodeno. Sailaras daugiau manęs nemedžioja, jau ilgą laiką. Tai buvo tik vienas iš daugelio baisių sapnų, kuriuos sapnuoja kiekviena normali paauglė.“ Šios mintys dar ilgai mane kamavo. Tik sakydama „normali paauglė“ aš žinojau tokia nesanti. Aš turiu galią, arba kaip kiti apdovanotieji sakytų – dovaną, keliauti savo ir kitų žmonių sapnais. Mano mama ir tėtis yra paprasti žmonės kaip ir visi, bet žino, kad aš tokia nesu. Jie žino apie mano galią ir patarė jų niekam neatskleisti, kad neatsirastų daugiau tokių kaip Sailaras, norinčių jas iš manęs atimti. Šiame miestelyje aš neturiu ko bijoti, mes su šeima čia esame saugūs. Kol kas.

Man reikėjo tučtuojau keltis ir ruoštis į mokyklą. Tas sapnas visą laiką buvo mano galvoje, kol ruošiausi. „Kas būtų, jei mano brolis, kuriam dar tik 10 metų, turi galių?“ Ši mintis mane persekiojo tol, kol dėjausi šiandienos pamokas į kuprinę. Tačiau taip nutikti negalėjo. Arba jo galios dar nepasireiškė... „Aš esu visiškai tikra, kad mama arba tėtis man tikrai pasakytų. Juk dabar pavojus kiltų ne tik man, bet ir Džeimsui,“ – pamaniau. Kol valgiau paskutinį skrebutį, išgirdau mokyklinį autobusą privažiuojant prie mano namų. „Prasideda dar viena šauni dienelė mokykloje,“ atsidusau ir čiupusi kuprinę nuo virtuvės grindų, išlėkiau pro duris.

Išlipusi iš tvankaus ir pilno visada kalbančių mokinių autobuso, pamačiau Klerę – savo visų laikų geriausią draugę, nuo kurios nieko niekas negali nuslėpti – ji visada sužinos. Šiandien ji vilkėjo gražų, ilgą, margą raudoną sijoną, rausvas jos švarkelis labai tiko prie šio, vėjyje besiplaikstančio, sijono. Klerės plaukai gražiai krito ant jos rudų pečių ir šiandieną ji man pasirodė be galo laiminga pamačiusi mane. „Ji tikrai apsuks visiems vaikinams galvas,“ pamaniau. Pasukau tiesiai prie jos.

- Labas! Šiandien tu atrodai labai gražiai Klere, ko negalima pasakyti apie mane, - ištariau aš, apkabindama savo geriausią draugę.

- Labas! Ačiū. Tu teisi - šiandien atrodai tarsi traukinio pervažiuota, - juokėsi Klerė.

Žvelgdama draugei į akis galvojau, ar turėčiau jai pasakyti apie sapną. Delsiau. Klerė kaipmat pastebėjo, kad aš sumišusi.

- Žinau tą išraišką tavo veide, esu tai mačiusi. Kas nutiko? Pasakok man viską, – susirūpino ji.

- Šiąnakt sapnavau jį – Sailarą. Mano sapne jis buvo gyvas ir kaip priemone mane sugauti, pasinaudojo mano brolio sapnu, tarsi žinotų, kad aš ateisiu. Ir svarbiausia, mano brolis irgi turėjo galių, - sušnibždėjau Klerei, kol lipome mokyklos laiptais.

- Kora, žinai, kad jis negyvas. Sailaras miręs ir tu privalai viską, kas įvyko pamiršti. Tai buvo praeityje ir tai daugiau nepasikartos. Tavo sapnas buvo netikras, kaip ir visi. O tavo brolis negali turėti galių, tai būtų absurdas! – pasakė mano draugė susijaudinusi žvelgdama man į akis ir tarsi bandydama perskaityti mano mintis. Tuo metu už mūsų suskambėjo skambutis, pranešantis visiems eiti į pamokas.

- Pamiršk tai ir gyvenk toliau! – sušuko ji skubėdama į pamoką. „Ji teisi. Tai buvo tik sapnas ir man vertėtų jį pamiršti ir apie tai negalvoti,“ pamaniau ir pasukau į biologijos kabinetą koridoriaus gale.

Pasibaigus pamokoms aš buvau labai pavargusi tiek nuo mokyklos, tiek nuo nesiliaujančio mąstymo apie sapną. Man grįžus namo, brolis jau buvo grįžęs iš mokyklos ir spoksojo į televizorių, tarsi tai būtų brangiausias dalykas esantis šiame bute. Iš virtuvės sklido malonus gaminamo maisto kvapas, žinojau, mama jau tai pat namie gamina pietus ir vakarienę. Pasukau į virtuvę pasisveikinti su ja.

- Sveika brangioji, kaip šiandien sekėsi mokykloje? – pamačiusi mane nusišypsojo mama.

- Sekėsi taip pat kaip ir visada: krūva kalbančių bendraklasių ir namų darbų, - atsakiau aš pažvelgusi į ją.

- Tokia jau ta mokykla, Kora. Gal išalkai?

- Ne, ačiū. Geriau eisiu ruošti namų darbų, - tai pasakiusi nuskubėjau į savo kambarį.

Nutrenkiau kuprinę į savo kambario toliausią kampą, atsiguliau ant lovos ir giliai atsidusau. „Gerai, kad mamai nepasakiau apie šios nakties sapną. Ji labai susijaudintų. Pradėtų be galo nerimauti, o aš tikrai nenoriu, kad ji ar tėtis blogai jaustųsi.“ Mano mintis nutraukė beldimas į duris. Pro duris galvą iškišo mano mama:

- Turi svečių, - pasakė ji. Už mamos pamačiau Klerę ir pakviečiau ją užeiti.

- Ką čia veiki, Klere?

- Tiesiog šiandien, kai papasakojai apie sapną, aš sunerimau ir po pamokų sumaniau užeiti ir pažiūrėti kaip tu. Tikiuosi netrukdau? – pasakė ji uždariusi kambario duris ir žingsniavo link manęs.

- Ne, tikrai netrukdai, Klere. Aš kaip tik ilsėjausi dabar ir mąsčiau.

- Apie ką mąstei? Apie sapną, ar ne?

- Taip. Jis buvo toks tikroviškas, kad negaliu išmesti jo iš galvos.

- Pasakei mamai apie jį?

- Ne. Nepasakiau, nes žinau, kaip ji jaudinasi dėl visko ir nenorėjau, kad vėl visa tai prisimintų ir blogai jaustųsi. Tėtis apie tai irgi nesužinos, - pasakiau draugei atsidususi.

- Na, manau, kad tu teisi. Aš irgi nesakyčiau, - pritarė Klerė, - Bet ką darysi jei sapnas vėl pasikartos?

- Nežinau. Apie tai dar nebuvau pagalvojusi, - ištariau. Mes sėdėjome abi ant lovos susimąsčiusios ir nežinodamos, ką daugiau ir bemanyti.

- Verčiau padėk man pasiruošti matematikos kontroliniui, nes jis bus tikras, - nusišypsojau draugei.

- Tikra tiesa, - pasakė Klerė.

Išėjus Klerei, jau buvo tamsu ir reikėjo eiti miegoti, nes rytoj manęs laukia matematikos kontrolinis, kurį noriu parašyti gerai. Be to, buvau labai pavargusi, tad atsiguliau į lovą. Už sienos girdėjau, kaip mama atėjusi į brolio kambarį, nori palinkėti jam labos nakties, o šis vis priduria esantis jau nebe mažas vaikas. Mano akims jau merkiantis, mama tyliai įėjo į kambarį. Priėjusi prie lovos atsisėdo ant lovos šalia manęs ir paglostė mano juodus garbanotus plaukus.

- Kora, ar viskas gerai? Pastaruoju metu tu atrodai gan išsiblaškiusi, - tyliai ištarė ji.

- Viskas gerai, mama. Šiandien aš buvau labai pavargusi po pamokų, tik tiek.

- Jeigu nori man ką nors pasakyti, sakyk, nenoriu, kad turėtumėme kokių nors paslapčių.

- Mama, nesijaudink dėl manęs, viskas gerai, tai tik nuovargis, - stengiausi nuraminti savo mamą.

- Gerai. Tačiau noriu, kad žinotum, jog aš visada būsiu šalia ir tai, kas įvyko, daugiau nepasikartos. Aš to neleisiu, - pasakė ji glostydama man plaukus ir žvelgdama tiesiai į akis. Ji pabučiavo mano kaktą ir tyliai išėjo iš kambario, paskui save uždariusi duris. Mamai išėjus, man pasirodė tarsi ji nujaustų, kad man kas nors atsitiko ir be galo norėjo padėti. Tačiau aš turiu viską pamiršti, nes tai buvo tik sapnas, o jie visi netikri, kaip sakė Klerė. Pajutau kaip miegas užvaldo kūną ir užmerkiau akis.

Tąnakt nusprendžiau keliauti savo sapne, kurį susapnavau. Šį kartą atsidūriau prie didelių rūmų. Lauke buvo labai daug pasipuošusių vyrų ir moterų. Vyrai dėvėjo gražius smokingus, o moterys – nuostabias ilgas ir trumpas sukneles pagamintas iš įvairių spalvų medžiagų. Ten vyko didelė šventė. Žmonės valgė, gėrė, juokėsi iš šmaikščių dalykų ir man rodėsi, kad jiems tikrai linksma. Viską stebėjau už atdarų vartų, pro kuriuos plūdo dar daugiau pasipuošusių žmonių. Diena buvo labai saulėta ir graži, aplink mane buvo daug mašinų. Staiga dairydamasi, minioje žmonių pamačiau Klerę, pasidabinusią ilga mėlyna suknia. Nustebusi, nusprendžiau nueiti pas ją ir paklausti, kas čia per vieta ir ką žmonės švenčia. Prasibrovusi pro besilinksminančius, galiausiai pasiekiau Klerę.

- Klere, ką tu čia veiki? Kas čia per vieta? – paklausiau jos nusivedusi kiek nuošaliau nuo žmonių keliamo triukšmo.

- Sveika Kora! Džiaugiuosi, kad nusprendei užsukti. Tikrai įspūdingas renginys, tiesa? – paklausė draugė pilna džiaugsmo ir jaudulio.

- Aš nežinau, kaip čia atsidūriau. Kas čia per vieta, Klere?

- Tai mano dėdės rūmai. Jie tokie dideli ir prabangūs, ar ne? Mano tėvai surengė pokylį, skirtą paminėti mūsų miesto varguomenei, kurie žuvo, kai pati žinai kas norėjo sunaikinti visą Drodeno miestą, - tyliai pasakė ji. Ir aš prisiminiau apie ką Klerė kalba – apie Sailarą, kuris norėdamas atimti iš visų išrinktųjų galias, ketino sunaikinti visą miestą. Tačiau tuomet jam nepavyko, nes aš jį nugalėjau. Sailaras mirė. Likau tik aš ir dar keletas išrinktųjų Drodene. Pats turėdamas didelę galią, Sailaras norėjo jos turėti dar daugiau, kai sužinojo, kad yra ir daugiau tokių kaip jis. Tačiau jam nepavyko.

- Ar tau viskas gerai? – staiga mano mintis nutraukė sunerimusi Klerė.

- Taip, žinoma. Tik galvojau apie kai ką, - pratariau nusišypsojusi.

- Puiku. Man metas eiti, kviečia tėvai, - pasakė skubiai ir nuėjo. „Na ką gi, reiktų apsidairyti,“ pamaniau ir pasukau link durų į dvarą. Aplink mane kalbėjo ir juokėsi daugybė žmonių, niekad nemėgau tokių triukšmingų vietų. Žengiau pro duris ir prieš mane atsivėrė nuostabi didelė erdvė su labai aukštomis lubomis. Tai buvo nuostabus dvaro prieangis su dideliais įvijais laiptais, vedančiais į miegamuosius. Prie laiptų buvo dailus medinis stalelis, ant kurio buvo pamerktos šviežios gėlės senovinėje porcelianinėje vazoje, išmargintoje įvairiais raštais. Po mano kojomis buvo didelis, švarus raudonas kilimas, kuris labai tiko prie viso prieangio interjero. Besigrožėdama pasukau į dešinę, kur buvo nuostabus didelis valgomasis su ypatingai dideliu stalu ir šešiomis kėdėmis aplink. Ši vieta man išties patiko, tik nežinojau kodėl būtent čia atsidūriau. Rūmuose buvo tylu, visi žmonės linksminosi lauke. Nenumaniau, ką man čia veikti, ar ko ieškoti. Pagalvojau, kad turėčiau eiti pas Klerę. Pasukau prie paradinių ir jau ketinau jas atidaryti, kai staiga iš viršutinių kambarių išgirdau tyliai tariant mano vardą. Iš neapsakomos baimės man užėmė kvapą, nežinojau, ar turėčiau atsisukti ir susidurti su tuo, kas mane šaukia, ar turėčiau išeiti. Nusprendžiau atsisukti. Mano akys visur bėgiojo, ieškojo to žmogaus, kuris ištarė mano vardą, tačiau aplink mane nieko nebuvo. Dvare vyravo kurtinanti tyla. Mano širdis vis dar smarkiai plakė. Giliai įkvėpiau. „Man tik pasigirdo. Niekas manęs nešaukė,“ bandžiau save nuraminti. Su ta mintim ketinau jau eiti, kai už savęs, kitam prieangio gale, išgirdau:

- Kora, ar tikrai dabar žadi išeiti pro tas duris?

Mane apėmė klaiki baimė išgirdus tą iki skausmo pažystamą balsą... Tai Sailaras. Jis grįžo. Manęs. Lėtai atsisukau ir akimis susiradau jį. Sailaras stovėjo už medinio stalelio šalia laiptų, visai ramus. Baimė mane visiškai užvaldė, negalėjau pratarti nei vieno žodžio. Tiesiog žiūrėjau ir sekiau jo žvilgsnį, kuris su pasitenkinimu žvelgė į mane.

- Manei, kad aš miręs, ar ne? Galvojai, kad mane galima taip lengvai nužudyti? Tu manei, kad aš pasidaviau? – tyliai ir grėsmingai ištarė Sailaras.

- Aš tave nugalėjau. Tu turi būti miręs. Tavęs čia nėra. Tu netikras. Visa tai netikra, - vienu iškvėpimu pasakiau.

- Tu tikra? Juk tu pati čia atkeliavai. Kaip manai, kieno sapne mes esame?

Po šių žodžių prisiminiau mačiusi Klerę lauke ir supratau. Mes esame jos sapne. Aš atsidūriau savo geriausios draugės sapne. Sailaras taip pat. Tik vienas skirtumas tarp jo ir manęs buvo tas, kad aš negaliu valdyti savo galios keliauti sapnais, o jis gali. Ir šįkart pasirinko mano draugę.

- Klerės. Mes esame Klerės sapne... – vos girdimai ištariau.

- Taip, Kora. Įdomu, ką ji veikia dabar? Gal mums vertėtų pas ją nueiti? – šaltakraujiškai šypsodamas pasakė. Jis pradėjo lėtai slinkti artyn.

- Ne, maldauju jos čia nevelti. Tau reikia manęs. Ne jos. Klerė čia niekuo dėta, - maldavau jam vis artėjant.

- Taip. Čia tavo tiesa. Tačiau suklydai sakydama, kad man reikia tavęs. Man reikia tavo galios. Tik tiek. O tu pati bent numanai, kokia galia tau padovanota? Ar supranti, kiek daug su ja galima nuveikti pasauliui? Ir aš kalbu ne tik apie keliavimą sapnais, Kora, - mąsliai kalbėjo Sailaras, pirštais braukdamas per sieną. Pamatęs mano susidomėjusį žvilgsnį, tęsė. – O kodėl nustebai? Tėvai tau šito neminėjo, ar ne? Nepasakė, kad tu gali ne tik keliauti sapnais? Ak, man tai bus tik į naudą. Atimsiu iš tavęs ir tai, ko net nežinai egzistuojant! – krūptelėjau jam besijuokiant iš mano visiško nežinojimo apie savo galias. Sailarui esant jau visai arti atsidarė durys ir įėjo Klerė...

- Kora, štai kur tu! Su kuo kalbėjai? – pamačiusi mane linksmai pasakė.

- Aš... – tegalėjau ištarti besidairydama. Sailaro nebebuvo. Jis dingo, palikęs mane baimėje ir nežinioje.

- Kora, atrodai pabalusi. Ar viskas gerai? Gal tau atnešti vandens? – susirūpino draugė apglėbdama mano pečius.

- Ne, ačiū, Klere. Man viskas gerai, - tyliai pasakiau vis dar klaikiai bijodama, kad Sailaras gali grįžti ir pakenkti man ir mano geriausiai draugei. Lipdama laiptais žemyn su Klere, galvojau ar turėčiau jai pasakyti apie tai, kas ką tik įvyko. Ar turėčiau ją jaudinti ir pasakyti, kad Sailaras gyvas?

Mano ausis pasiekė kurtinantis žadintuvo čirškimas. Pramerkusi akis, kuo greičiau jį išjungiau. Pro užuolaidų tarpą man į akis švietė skaisti ryto saulė. Atsikėlusi sėdėjau ir mąsčiau. Man ant akių krito netvarkingai susiraizgiusios garbanos, jaučiausi klaikiai. Smarkiai skaudėjo galvą ir buvau pavargusi, tarsi nebūčiau miegojusi. „Sailaras gyvas. Jis nežuvo. Jis gyvas,“ mąsčiau susiėmusi už galvos.

- Kora! Ateik pusryčių! Pavėluosi į mokyklą! – iš virtuvės išgirdau mamos balsą. Prisiverčiau išsiropšti iš lovos, apsirengti ir susišukuoti plaukus. Nusileidusi į virtuvę, pamačiau Džeimsą, kuris rūsčiai į mane žiūrėjo valgydamas.

- Gal ruošeisi praleisti pamokas? – paklausė pilna burna sekdamas mano žingsnius. Aš net nemėginau jam atsakyti. Nusišypsojau mamai ir paėmiau ką tik baigusį kepti skrebutį nuo stalo.

Važiuodama autobusu į mokyklą, galvojau apie Sailaro žodžius, kad aš turiu daugiau galių, nei pati manau. Ir jis viską iš manęs atims, jei nekovosiu. „Kokios dar galios slypi manyje? Ką aš dar sugebu? Kodėl mama man apie tai nesakė? Kodėl nutylėjo? O gal Sailaras tik meluoja norėdamas mane paveikti?“ Visa tai man nedavė ramybės iki pat mokyklos. Privažiavus, pro langą pamačiau visada prieš pamokas manęs laukiančią Klerę. Man išlipus, ji priėjo prie manęs baisiai susijaudinusi.

- Kora, šiąnakt tu buvai mano sapne! Ką ten veikei? – tyliai sušnibždėjo, - prisimenu mačiusi tave dvare labai sunerimusią, kas ten įvyko? – nekantriai tarstelėjo.

- Aš negaliu to valdyti. Aš nežinau, kaip ten atsidūriau. Aš tau viską papasakosiu, tik ne čia ir ne dabar, - sušnibždėjau žvelgdama į Klerę.

- Gerai, tuomet užeisiu pas tave po pamokų.

- Ne, verčiau ateisiu aš, - pasakiau prisiminusi, kad tėvai kažką nuo manęs slepia.

- Gerai. Susitiksim po pamokų, - pasakė Klerė eidama į pirmąją šios dienos pamoką. Jai nueinant aš dar ilgai sekiau ją akimis, taip troškau ją apsaugoti. Nuo Sailaro.

Ta diena mokykloje man buvo labai sunki. Negalėjau susikaupti dėl nuolatos kamuojamų minčių apie Sailarą, tėvų nuo manęs slepiamas paslaptis. Ar iš tiesų mano tėvai, kurie mane augino ir auklėjo, galėjo nuo manęs ką nors nuslėpti? Kodėl? Mano galva tiesiog ūžė nuo įkyriai besisukančių minčių. Vis dėl to, turiu Klerei papasakoti viską, kas vyko šią naktį. Ir visgi, ji jau žino, kad buvau jos sapne, tad to jau nebenuslėpsiu, kad ir kaip norėčiau.

Vos pasibaigus pamokoms nuėjau tiesiai į Klerės namus. Čia ji svetingai mane sutiko, pasiruošusi viską sužinoti. Kai kambaryje jau buvome tik mudvi, draugė pažvelgė man į akis:

- Kora, pastaruoju metu aš dėl tavęs pradėjau rimtai jaudintis. Tavo pažymiai mokykloje vis prastėja, tu visai nesusikaupi ir jaučiu, kad nuo manęs kažką slepi. Jaučiu, kad tavo gyvenime kažkas vyksta, apie ką aš nežinau. Kora, aš tavo geriausia draugė ir man gali pasakoti viską. Aš visada tave palaikysiu.

- Pastaruoju metu mano gyvenimas tarsi apsivertė aukštyn kojom. Vyksta labai keisti dalykai, kurie, iš tiesų, galima sakyti negali vykti. Klere, aš žinau, kad tu visada mane palaikysi, bet aš noriu tave apsaugoti. Nenoriu, kad tu nukentėtum, - nuoširdžiai pasakiau.

- Aš galiu savim pasirūpinti, Kora. Tą tu puikiai žinai. Tačiau nevalia nieko slėpti nuo savo geriausios draugės. Kora, aš noriu tau padėti, leisk man tą daryti, - padėjusi ranką man ant peties, ištarė.

Žiūrėdama draugei į akis, aš negalėjau jai nepasakyti tiesos. Jaučiau, kad ja aš tikrai galiu pasikliauti. Juk ji – mano geriausia draugė jau nuo mažens.

- Gerai, Klere. Aš tau papasakosiu, ką veikiau tavo sapne, - tyliai pasakiau žiūrėdama į žemę, - Jame aš atsidūriau atsitiktinai. Vis dar negaliu valdyti savo galios. Tačiau tavo sapne buvau ne tik aš, Klere.

- Ką? Kas dar turi galią keliauti sapnais? Kora, ką čia kalbi? – sunerimo mano draugė.

- Klere, žinau, kad tau tai atrodo absurdiška ir neįmanoma, bet su manimi tavo sapne buvo Sailaras, - pasakiau vienu iškvėpimu stebėdama draugės reakciją. Klerė kuriam laikui delsė atsakyti. Ji žiūrėjo į mane visai suglumusi.

- Ką?? Jis?? Tai negali būti tiesa! Sailaras miręs... Kora, tai neįmanoma, - mano draugė buvo visiškai pasimetusi. Ji negalėjo patikėti tuo, ką aš pasakiau. Kadaise, kai Sailaras norėjo sužlugdyti miestą, Klerė buvo jo taikinys sugauti mane ir tai ją labai paveikė. Kiekvieną kartą išgirdusi jo vardą, draugė tarsi susigūždavo, pasinerdavo į savo mintis ir su niekuo nekalbėdavo. Man buvo labai gaila Klerės dėl to, ką ji turėjo iškentėti dėl mano kaltės. Vien tik dėl mano kaltės. Tuo metu ji atsisėdo ant savo lovos ir pradėjo kažką mąstyti.

- Klere, tau viskas gerai? Tai tikrai Sailaras ir jis grįžo manęs. Tačiau aš jam niekad daugiau neleisiu tavęs skriausti. Niekad, - prisėdau šalia Klerės, glostydama jai plaukus bandžiau nuraminti.

- Po tų įvykių Drodene, aš maniau, kad tai daugiau niekada nepasikartos. Maniau, kad viskas baigta. Čia aš jaučiausi saugi. Čia aš norėjau sukurti puikią ateitį ir visam laikui pamiršti Sailarą, - vos girdimai sušnibždėjo. Žvelgdama geriausiai draugei į akis pamačiau skaidrias ašaras, riedančias jos skruostais. Pasijutau labai blogai. Taip norėjau, kad draugė niekad nebūtų žinojusi ir sutikusi Sailaro. Dabar mano kraujyje po lėto užvirė pyktis. Nenorėjau daugiau jam leisti jos paliesti.

- Klere, tai daugiau nepasikartos. Aš neleisiu niekam tavęs skriausti. Ypač jam. Tu saugi. Su manim, Klere. Daugiau niekada tavęs nepaliksiu. Šįkart Sailarą mes nugalėsim drauge, - pasakiau su augančiu ryžtu savo gyslose, - viskas bus gerai, - nusišypsojau.

Klerė pažvelgusi man į akis, tarsi įsitikino mano žodžiais ir akimirksniui šyptelėjo. Mano žodžiai jai reiškė labai daug. Man taip pat. Šį kartą aš kovosiu. Nepasiduosiu.

- Klere, Sailaras man dar kai ką minėjo prieš pranykdamas. Jis sakė, kad aš turiu daugiau galių nei pati manau, - surimtėjusi pasakiau.

- Kodėl jis tą pasakė? Galbūt norėjo tave išblaškyti, - samprotavo Klerė.

- Galbūt. Tačiau, nežinau kodėl, bet aš juo tikiu. Ir iš kur Sailaras pažįsta mano tėvus?

Abi sėdėjom ant lovos ir mąstėm.

- Mano tėvai kažką tikrai nuo manęs slepia, - nenorėjau to sakyti, bet privalėjau, nes jaučiau, kad tai buvo tiesa.

- Tačiau kodėl jie turėtų tai daryti?

- Nežinau. Galbūt tik nori mane apsaugoti, - atsidususi ištariau, - manau, kad turiu su jais pasikalbėti.

- Taip, gera mintis, - pasakė žvelgdama į mane.

Tuo metu, kai kalbėjomės, už lango jau buvo tamsu ir, kad ir kaip nenorėjau grįžti namo, tačiau privalėjau. Turėjau pažvelgti tėvams į akis ir sužinoti ar jie tikrai man ko nors nesako. Atsisveikinau su Klere ir eidama namo vis svarsčiau, ką pasakyti mamai ir tėčiui. Ar turėčiau jų atvirai paklausti? Ar turėčiau laukti, kol jie patys man pasakys? Kodėl Sailaras pažįsta mano tėvus? Tai buvo dar vienas svarbus klausimas kirbantis mano galvoje. Jaučiau, kad dabar tarsi negaliu niekuo pasikliauti savo pačios namuose.

Man įžengus pro duris, tėvai jau manęs laukė. Žvelgdama jiems į akis mačiau didelį rūpestį. Mama staiga nuleido galvą ir tyliai pratarė:

- Kora, mums reikia labai rimtai su tavim pasikalbėti.

Žiūrėjau jiems į akis ir jie žvelgė į manąsias. Žinojau, kad tai, apie ką tėvai su manim nori pasikalbėti, yra rimta.

- Kas nutiko? – paklausiau susidomėjusi. Tėtis žvelgė į mane tarsi numanydamas, kad žinau, apie ką bus pokalbis.

- Kora, vakar vakare aš grįžęs labai vėlai nuėjau pas Džeimsą ir tave palinkėti labos nakties. Tavo brolis miegojo kietai ir ramiai. O tu... Tu sapnavai košmarą ar buvai nukeliavusi kur nors... Ir daugybę kartų kartojai vieną vienintelį žodį... – Tėtis nutilo nuleidęs akis.

- Tėti, tai tikriausiai buvo tik eilinis košmaras. Nesijaudink dėl manęs, - pratariau nors jau žinojau, ką tuojau išgirsiu.

- Kora... Tu kartojai... Sailaro vardą, - tyliai pasakė žvelgdamas man tiesiai į akis. Tuo tarpu mama tarsi stebėjo mano reakciją, tarsi norėjo, kad tėtis nebūtų ištaręs to vardo. Aš žvelgiau į niekur nežinodama ką atsakyti. Tai buvo tiesa. Ar turėčiau jos vengti ir pasakyti jiems, jog viskas gerai? Jog Sailaras tebėra miręs ir tai buvo tik blogas sapnas? Sukaupiau visas jėgas ir pasakiau tiesą:

- Mama, tėti, tai buvo Sailaras. Jis gyvas. Ir jau du kartus sapnuose bandė mane sučiupti. Pirmą kartą tai įvyko man staiga atsidūrus Džeimso sapne. Tuomet jam nepavyko, nes... mano brolis turėjo galių... Jis valdė ugnį, - pasakiau tarsi bijodama tėvų reakcijos ir pati tuo netikėdama, - Antrą kartą tai įvyko mano geriausios draugės Klerės sapne. Tą kartą Sailaras tarsi nenorėjo manęs nužudyti. Tarsi kažko laukė...

Kol pasakojau visą tiesą, mama ir tėtis tarsi buvo sulaikę kvapą ir atidžiai klausė. O aš tęsiau toliau:

- Klerės sapne prieš išnykdamas Sailaras man kai ką pasakė... Jis atskleidė man, jog atims mano galias. Taip. Ne vieną galią keliauti sapnais, - žvelgiau į tėvus ir stebėjau jų reakciją, - jis pasakė, kad jūs man neminėjot, kad aš turiu daugiau galių. Ar tai tiesa?

Mama ir tėtis susižvelgė ir svarstė, ką sakyti. Mama tarsi gavusi tėčio sutikimą jo žvilgsnyje, tarė:

- Kora, mes su tavo tėčiu manome, kad jau atėjo laikas tau sužinoti visą tiesą. Apie tavo galias, apie tavo tėvus ir Sailarą.

- Kokią tiesą? Ką aš turėčiau žinoti apie judu? – nustebau.

Mama įkvėpė, pažvelgė į tėtį ir pradėjo pasakoti:

- Net nežinau nuo ko pradėti. Pradėsiu nuo to, kai tu dar nebuvai gimusi, - pasakė, - tavo tėtis ir aš buvome sergėtojai. Mes saugojom tokius kaip tu – išrinktuosius, turinčius tam tikrų galių. Vieni galėjo valdyti laiką, kiti vandenį ir kitas žemės stichijas. Tuo metu buvo labai daug žmonių, kurie norėjo tas galias pasisavinti. Tačiau Sailaras nebuvo vienas iš jų. Jis buvo išrinktasis, kurį mes saugojom. Jis labai didžiavosi savo galia, labai ją saugojo. Tačiau laikui bėgant, šis išrinktasis ėmė pernelyg domėtis kitomis galių rūšimis. Jam nebeužteko jo paties galios – keliauti sapnais. Sailaras pradėjo neapkęsti kitų, kurie turėjo galių, manė, kad jie švaisto savo dovaną. Sailaras atsiskyrė nuo jų, su niekuo nebebendravo. Mes norėjom jam padėti, bet nežinojom kaip. Tuo metu jis dar buvo paauglys, kaip ir tu, Kora. Ir vieną naktį mes radome išrinktojo kūną. Tai buvo berniukas, vos dešimties metų. Jis buvo nužudytas, o jo galia atimta. Niekas iš sergėtojų net nepagalvojo, kad tai galėtų būti Sailaras. Mes su tavo tėčiu taip pat, - ji sustojo, pažvelgė į tėtį. O aš klausiausi labai atidžiai ir negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. Dabar pasakojo tėtis. – Mes su tavo mama tuo metu buvom dar labai jauni sergėtojai ir nieko panašaus dar nebuvom matę. Kaip ir visi kiti. Ėmėme dar akyliau sergėti išrinktuosius, taip pat ir Sailarui sakėme būti atsargiam. Tačiau jis pareiškė, kad jo galios tikrai niekam neprireiks. Mes didelio dėmesio šiems jo žodžiams neskyrėme. Tačiau po metų buvo nužudyta dar viena išrinktoji, galėjusi skaityti žmonių mintis. Visa bendruomenė buvo labai sukrėsta. O tuo tarpu dingo Sailaras. Sergėtojai prisiminę jo ankstesnius žodžius, jau žinojo, kas atiminėja išrinktųjų galias. Niekas daugiau jo nebematė, tačiau žmogžudystės tęsėsi. Praėjo net keletas metų ir mes nežinojom, kaip apsaugoti išrinktuosius, nežinojom, kas bus kita auka. Tuo tarpu, mes su tavo mama buvom įsimylėję ir mums gimei tu, Kora. Tačiau mes buvom ypatingieji sergėtojai, nes mums vieniems iš visų sergėtojų gimė išrinktoji. Žynys nustatė, kad tavo galia pasireikš bet kada. Mes ilgai laukėme, tikėjomės, bet tavo galia vis nepasireiškė. Iki kol tau suėjo keturiolika metų. Tuomet tu pirmą kartą atkeliavai į mano sapną. Tačiau tai buvo labai negerai, - tėtis nutilo. Mama jį padrąsino savo žvilgsniu, kuris sakė tęsti. – Mano sapną aplankė ir Sailaras. Ir tu pirmą kartą su juo susitikai. Tuomet jis kažkokiu būdu suprato, kad tai mano dukra – sergėtojo dukra – ir užsigeidė būtinai atimti tavo galią. Tu buvai kitokia, Kora, jau nuo mažens. Visi tai matė. Sailaras taip pat. Jis įtarė tave turint ką nors, ko niekas iki šiol iš išrinktųjų nėra turėjęs – ypatingą dovaną. Jis buvo toks godus ir taip norėjo būti ypatinguoju, kad galėjo dėl to padaryti bet ką – net ir atimti sergėtojo vaiko galias. Ir taip, Kora, tu turi daugiau nei vieną galią keliauti sapnais, - tėtis giliai atsiduso žiūrėdamas man į akis. Jis žinojo, kad noriu išgirsti viską. – Žynys pasakė, kad tu gali sugerti į save kitų galias. Tai reiškia, kad būdama išrinktųjų tarpe tu įgavai visų jų galias. Tu turi visas galias, Kora. Gali skaityti mintis, gali keliauti sapnais, valdyti ugnį, laiką. Viską, Kora. Tu gali valdyti viską. Per visą amžių tokių kaip tu pasitaikydavo labai retai. Todėl tu esi ypatinga, Kora. Ir turėčiau pasakyti, kad po šešerių metų gimęs tavo brolis nėra tik paprastas sergėtojų berniukas. Tavo brolis – išrinktasis. Visai kaip tu, Kora. Tik tavo brolio galios dar nepasireiškė. Sailaras apie Džeimso galias nežino. Ir mes su tavo mama labai jaudinamės, kad Sailaras sugebės tą išsiaiškinti ir pavojus kils ne tik tau bet ir jam, - baimės kupinu balsu ištarė tėtis.

Tuo tarpu aš vis dar negalėjau atsipeikėti. Aš valdau visas galių rūšis, mano brolis taip pat turi galių, o mano tėvai sergėtojai? Visa tai man netilpo galvoje. Tačiau dabar bent supratau, kodėl Sailaras taip užsigeidė mano galių. Ir tai, kad mačiau savo brolį valdant ugnį, regis, irgi yra tiesa.

- Kora, pasakyk ką nors, - klausiamu žvilgsniu maldavo mama.

- Aš... negaliu patikėti tuo, ką dabar girdžiu, - tesugebėjau pasakyti.

- Atleisk mums, kad mes nuslėpėme šią tiesą, bet tik dėl tavo ir Džeimso saugumo, - tarė tėtis.

- Dabar viskas tapo aišku. Viskas. Priežastis, kodėl Sailaras taip trokšta mano galių, jo pažintis su jumis... – mano mintyse viskas tapo tarsi pernelyg aišku. Visą šį laiką mano šeima man buvo tarsi viena didelė paslaptis.

- Kora, žinau, kad galbūt tau dabar labai sunku viską suprasti, galbūt manai, kad mes turėjome tau viską pasakyti, bet tai buvo tik dėl tavo ir brolio saugumo. Mes norime apsaugoti savo šeimą, - tyliai pasakė mama prisėsdama prie manęs.

Man išties buvo labai sunku viską suprasti. Dabar visa ši situacija man atrodė tarsi sapnas, iš kurio norėjau greičiau pabusti.

- Dabar žinau, kaip nugalėjau Sailarą. Dabar žinau viską, - pasakiau susimąsčiusi.

- Žinodama tiesą turi būti labai atsargi, Kora, - švelniai pasakė mama, - Sailaras bandys tave išblaškyti, bandys mus supriešinti, kad būtum silpna ir pažeidžiama.

- Žinau tą, mama. Man reikia viską dar kartą apmąstyti, - tyliai ištariau ir jau ruošiausi išeiti, kai tėtis pridūrė:

- Kora, tik žinok, kad mes tik norim apsaugoti tave ir brolį.

Minutėlę žvelgiau jiems į akis ir mačiau begalinę meilę ir rūpestį. Tuomet išėjau.

Ėjau taku ir nežinojau, kur einu. Nemačiau, kur einu. Ir nenorėjau. Mano galva buvo tokia pilna minčių, kad maniau, jog tuoj sprogs. Mano tėvai sergėtojai, o mes su broliu išrinktieji? Tai skambėjo tarsi iš pasakos. Visą šį laiką Sailaras žinojo, kas aš ir kokias galias turiu. „Tu ypatinga, Kora,“ skambėjo tėčio balsas. Aš galiu sugerti visas galias. Aš galiu valdyti jas visas. Ėjau nuleidusi galvą ir spardydama kažkokį akmenėlį. „Mano šeima, visą šį laiką, man buvo tarsi didelė paslaptis. Aš nieko nežinojau apie savo šeimą. Apie save. Nepažinojau savo šeimos,“ jaučiau, kaip skruostais lėtai teka karčios ašaros. Man buvo liūdna, pikta ir jaučiausi sukrėsta. Norėjau rėkti, klykti, išsiverkti ir tai buvo tarsi tinkama vieta. Buvau kažkokiame miške visiškai viena. Radusi kažkokį akmenį, sviedžiau jį labai toli ir rėkiau. Rėkiau ir verkiau iš neapsakomos nevilties ir dabar visame pasaulyje pasijutau esanti visiškai viena, neturėjau, kuo pasitikėti. Sukniubau ant arčiausiai buvusio kelmo ir ėmiau raudoti. Nenorėjau liautis. Norėjau, kad nebūčiau turėjusi jokių galių, kad mano gyvenimas būtų kaip visų normalių paauglių. Tačiau taip nebuvo ir niekada nebus. Tą akimirką mano gyvenimas buvo apsivertęs aukštyn kojomis ir aš nebuvau tam pasiruošusi. Visiškai. Tiesa užgriuvo taip netikėtai. Aš nenorėjau įsileisti jos į savo širdį. Jaučiausi tokia trapi ir vieniša. Karčios mano ašaros krito ant minkštų miško samanų. Viskas atrodė taip absurdiška. Nenorėjau susitaikyti su tiesa. Ji buvo pernelyg svetima, kad būtų mano šeimos. Nežinojau, ką daryti, jaučiausi tokia silpna. Pagalvojau apie tėvus. Kaip ilgai jie man nesakė tiesos. O Džeimsas? Kada šią tiesą sužinos jis? Kada pasireikš jo galia? Turėjau liautis apie tai galvoti. Aplink mane buvo tamsu ir reikėjo grįžti namo, kur mažiausiai norėjau būti. Tačiau širdyje aš nejaučiau neapykantos tėvams, suvokiau, kad jie norėjo mane apsaugoti. Gal iš tiesų taip ir buvo geriausia. Niekas negalėjo išgauti iš manęs tiesos, kai pati jos nežinojau. Iki dabar. Šiuo metu aš tapau pažeidžiama. Savo šeimą aš labai mylėjau, bet dabar man buvo visko per daug. Atsistojusi lėtai ėjau namo. Pasiekusi namus jau buvau truputį nusiraminusi. Pravėrusi duris radau tėtį raminantį mamą – ši buvo labai susijaudinusi. Pamačiusi mane ji skubiai priėjo ir apkabino mane.

- Mes labai jaudinomės. Manėm, kad iškrėsi kokią kvailystę, - sušnibždėjo.

- Mama, viskas gerai. Man tik reikia atsigauti ir su viskuo susitaikyti, - atsišliejau nuo jos ir nuėjau į savo kambarį. Mama žiūrėjo į mane su nerimu ir liūdesiu iki uždariau savo kambario duris.

Visa sekanti savaitė man buvo labai slogi. Mano dienas praskaidrindavo tik Klerės balsas. Po truputį susitaikiau su karčia tiesa ir mąsčiau apie tai, kaip man reikės įveikti Sailarą.

- Kora, viskas bus gerai. Mes ką nors sugalvosim. Jis nėra nepažeidžiamas ir tikrai turi silpnąją vietą, - pasakė Klerė mums lipant mokyklos laiptais į valgyklą.

- Žinau, tik kokia ji? – svarsčiau mums einant.

- Galbūt tu turi naudoti jo metodus. Nugalėti Sailarą jo paties galiomis. Juk sakei, kad turi galią sugerti kitų gebėjimus, - samprotavo draugė. Po to vakaro, kai sužinojau visą tiesą, viską papasakojau Klerei ir ji mane palaikė. Ja viena tuo metu galėjau pasikliauti.

- Taip, galėčiau. Tačiau jei man nepavyks. Jeigu jis perpras? – atsakiau.

- Na, tuomet nežinau. Mes turim sugalvoti planą, - pasakė Klerė susimąsčiusi. – Turim jį kur nors įvilioti ar ką nors tokio ir tu panaudotum savo galias ir sunaikintum jį visiems laikams.

- Skamba pernelyg lengvai, - be vilties pasakiau.

- Taip. Iš tikrųjų, - atsiduso draugė.

Valgykloje pietaudamos dar ilgai svarstėm, kaip pričiupti Sailarą kol šis nepričiupo manęs ir mano šeimos. Po mokyklos atsisveikinau su Klere ir patraukiau namo. „Sailarą nugalėti bus tikrai ne lengva. Jis gali labai gretai perprasti mano veiksmus. Tačiau negaliu pasiduoti. Jei pasiduočiau, tai reikštų sukelti pavojų savo šeimai. Aš jam tikrai to neleisiu. Po visko, ką jis man padarė, turės atsiimti,“ giliai svarsčiau eidama. Manyje po lėto augo drąsa ir ryžtas nugalėti Sailarą. Jaučiau, kad man turi pavykti. „Anksčiau ar vėliau turėsiu su juo susidurti,“ pamaniau pasiekusi namus.

- Kora! Pagaliau grįžai. Dabar pasakyk, kur padėjai mano komiksus, - man vos spėjus įeiti pro paradines duris, paklausė Džeimsas, žiūrėdamas rūsčiu žvilgsniu.

- Aš niekur jų nepadėjau. Pats kur nors nukišai, - pasakiau praeidama ir nekreipdama dėmesio į jo piktą žvilgsnį. Nepatenkintas mano atsakymu brolis nuėjo ieškoti komiksų. Virtuvėje radau mamą gaminančią vakarienę.

- Labas mama! Kas vakarienei? – pasisveikinau ir paklausiau užuosdama nuostabų gaminamo maisto kvapą.

- Sveika brangioji. Vakarienei pudingas, - atsakė, tuomet priėjo prie manęs ir apkabino, - Kora, visą savaitę kažką labai mąstei. Pasakyk man.

- Mąstau, kaip nugalėti Sailarą, mama, - pasakiau atsidususi.

- Aš nenoriu tau leisti su juo kovoti. Tu dar tik vaikas, Kora.

- Ne, mama. Aš išrinktoji. Ir tai turiu padaryti aš, o ne kas nors kitas, - pasakiau žvelgdama jai į akis.

Mama pažvelgusi į mane giliai atsiduso ir iš žvilgsnio supratau, kad ji tai suvokia.

- Eisiu ruošti namų darbų, - pasakiau nusišypsojusi, - Nesvarbu, kaip jų nekęsčiau, - pridūriau nusijuokdama. Mama taip pat nusišypsojo ir toliau gamino vakarienę.

Ta diena man buvo lengvesnė nei praėjusi savaitė. Po to, kai sužinojau tiesą apie tėvus, jaučiau užmezgusi su šeima dar gilesnius santykius. Dabar mes pasitikėjom vieni kitais. O po kelių dienų man viską žinant, tiesą sužinojo ir Džeimsas, kuris labai apsidžiaugė turintis galią valdyti ugnį. O dar po dienos, pirmą kartą pasireiškė jo galia, kai supykęs padegė savo knygą. Tą vakarą pavalgiusi su šeima pudingo, laiminga nuėjau miegoti, tačiau net nenumaniau, kas manęs laukė sapne...

Tą naktį pirmą kartą tai buvo mano pačios sapnas. Ir kaip bebūtų keista, bet atsidūriau toje pačioje vietoje, kai pirmą kartą buvo Džeimso sapne. Stovėjau lauke apsuptame medžių ir priešais mane buvo tas pats senas, negyvenamas namas. Nesupratau, kodėl būtent ši vieta. Čia aš sužinojau apie savo brolio galią. Čia aš vos nežuvau. Nuo šios vietos prasidėjo mano kelionės sapnais. Apsidairiau ir man pasidarė šalta. Pūtė gan stiprus žvarbus vėjas, kuris vis stiprėjo ir man tai nepatiko. Kažkodėl jaučiau, kad tai vyksta nenatūraliai. Akimis ieškojau, kas galėtų tai daryti, kol... Staiga pajutau skausmą pilve ir nuskriejusi atsitrenkiau į žemę. Nesupratau, kas tai buvo. Man viską skaudėjo, vos galėjau kvėpuoti. Panikos apimta dairiausi, ieškojau jo. Žinojau, kad jis čia. Mano galva sukosi, negalėjau nieko įžiūrėti. Vėjas pūtė vis stipriau ir kėlė nuo žemės dulkes. Pradėjau kosėti. Negalėjau atsistoti.

- Atrodai apgailėtinai, Kora! Galėčiau tave tuoj pat nužudyti, kol esi pažeidžiama! – Iš tolo sušuko Sailaras, stovintis dulkių ir vėjo viesule. Jis mėgavosi šia akimirka. Priėjęs suėmė mano gerklę ir pakėlė mane taip aukštai, kad mano kojos nesiekė žemės. Pradėjau dusti ir spardytis, bandžiau ištrūkti iš Sailaro gniaužtų.

- Tu tokia silpna, Kora! Tau niekada nepavyks manęs nugalėti! Tu beviltiška! – sušuko jis žiūrėdamas kaip po lėto mirštu. Tada įvyko tai, kas turėjo įvykti. Kažkokiu būdu iššaukiau savo galią. Mano rankos pradėjau švytėti visai kaip brolio, kai jis mane išgelbėjo. Aš jam trenkiau iš visų jėgų, kiek dar turėjau. Sailaras mane paleidęs, neišlaikė pusiausvyros ir nukrito. Ant žemės mačiau, kaip ant žolės tekėjo jo kraujas.

- Ak šitaip! – suriko ir greitai atsikėlęs paleido į mane viesulo kamuolį. Tą akirmirką bandžiau iššaukti galias, bet man nepavyko ir pagauta viesulo atsitrenkiau į medį. Smarkiai susitrenkiau galvą. Negalėjau nieko matyti. Tačiau nedejavau iš skausmo, nes žinojau, kad jis to tik ir telaukia – kad aš prašyčiau pasigalėjimo.

- Tu niekada nelaimėsi, Sailarai, - pasakiau jausdama kraujo skonį burnoje. Jis priėjo prie manęs rankoje sukdamas dar vieną viesulo kamuolį, kuris galėjo akimirksniu mane nužudyti. Sailaras garsiai nusijuokė.

- Kokia tu naivi! Kodėl manai, kad aš nelaimėsiu? Aš jau laimėjau! – sušuko ir ėmė dar garsiau juoktis. – Tu likai vienintelė, kurios galių aš dar neperėmiau. Geriausius dalykus mėgstu pasilikti pabaigai, - didžiuodamasis pasakė, - visi jie buvo kvailiai, nes nesuprato, kokią dovaną jie gavo! Nesuvokė, kiek galima daug nuveikti su šiomis galiomis! Jie naudojo gebėjimus veltui! O aš supratau, ką man reikia daryti! Aš turiu tas galias panaudoti geram tikslui! – pasakojo Sailaras, rankoje tebelaikydamas viesulo kamuolį.

Vėjas pūtė taip stipriai, kad vos galėjau jį įžiūrėti. Man vis dar skaudėjo kūną, negalėjau atsikelti. Kraujas tekėjo iš burnos ant žolės ir ši nusidažė raudonai.

- Kokiam tikslui?! Žudyti nekaltus žmones ir išrinktuosius?! – šaukiau per vėją.

- Jie, galima sakyti, pasiaukojo vardan gero tikslo, Kora! To tu niekada nesuprasi! Ak, juk suprasi, kai atimsiu tavo galias! – Sailaras žvelgė į mane savo mažomis akyliomis akimis. Jaučiau, kaip stipriai jis nori mane nužudyti ir pasiimti mano galias visam laikui. Tačiau negalėjau tam leisti įvykti. Sukaupusi visas jėgas pamėginau atsistoti, bet neįstengiau. Tai pažadino begalinį pyktį, kad aš tokia silpna. „Turiu ką nors daryti,“ pasakiau mintyse. Pagaliau man pavyko atsistoti. Mano bergždžias pastangas stebėjo Sailaras su šypsena veide.

- Pagaliau! Maniau, kad man teks tave nužudyti neišbandžius tavo galių! Parodyk, ką moki, Kora! O gal man reiktų išbandyti tavo mažojo broliuko galias?! – sušuko stebėdamas mano veiksmus. Jo veidą iškreipė dar baisesnė šypsena, kai pamatė mano pyktį. Tuomet negalėdama savęs valdyti, iš begalinio įsiūčio rėkdama ištiesiau rankas ir iš jų į Sailarą nuskriejo didelis ugnies kamuolys. Šis tuo pat metu paleido viesulą į mane ir mūsų galios susidūrė. Įvyko didelis sprogimas ir mudu nuskriejome jo pagauti į skirtingas puses. Po kiek laiko pakėlusi galvą, apsidairiau. Tačiau nieko nemačiau. Niekur neradau Sailaro. Vėjas buvo dingęs. Dabar vyravo spengianti tyla. „Ar man pavyko?“ pamaniau mintyse. Tada netekusi daug kraujo, praradau sąmonę.