Šie metai Lietuvai ypatingi – švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Ar pastebėjote didesnį, negu įprastai, moksleivių susidomėjimą istorija? Ar pasikeitė mokinių požiūris į istorijas pamokas?
Ž. Vaškevičienė: Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį buvo organizuojama daug su Lietuvos istorija, jos kultūra ir tradicijomis susietų renginių. Šios veiklos palietė ne vieną moksleivį, kuris iki tol net nesidomėjo savo Tėvynės praeitimi. Labiau motyvuoti mokiniai visada vertino istorijos pamokas, suprasdami šio dalyko svarbą, tačiau pastebėjau, kad istorijos žinojimas jiems tapo svarbesnis.
D. Bartninkienė: Šiuolaikiniams mokiniams labai svarbu mokymosi medžiagą pritaikyti ir gyvenime. Šimtmečio proga netrūksta aktyvių diskusijų ir įsimintinų įvykių – tokių kaip Liudo Mažylio surastas Nepriklausomybės aktas ir apie tai parašytas, nors ir ne moksleiviams skirtas, romanas. Toks gyvenimo aktualijų kontekstas jiems parodo, kad istorijos žinios ir gebėjimai jas interpretuoti yra reikalingai ne tik pamokose.
Jau greitai prasidės valstybinių brandos egzaminų sesija. Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria pedagogai mokydami istorijos ir kaip tinkamai paruošti moksleivius egzaminui?
Ž. Vaškevičienė: Artėjant brandos egzaminams sustiprėja mokytojų atsakomybė ir noras įsitikinti, kad jų moksleivių įgūdžiai bei gebėjimai atitinka egzamino reikalavimus. Tuo pačiu metu mokytojams tenka nemažas iššūkis – per labai trumpą laiką susisteminti platų istorijos kursą. Nepamirškime, kad siekiamas rezultatas ir sėkmė priklauso nuo abiejų pusių noro, gebėjimų ir pastangų, juk mokymosi procese dalyvauja tiek mokytojas, tiek mokinys. Kalbant apie šiuolaikinį istorijos mokytoją, manau, kad jis turi būti komunikabilus, pastabus, reiklus ir kūrybiškas.
Kokios istorijos egzamino užduotys moksleiviams kelia daugiausiai iššūkių?
Ž. Vaškevičienė: Abiturientai skundžiasi nemėgstantys dirbti su istorijos šaltiniais, o mokytojai mano, kad taip yra dėl pernelyg fragmentiškų ar paviršutiniškų moksleivių žinių. Savo mokiniams dažnai kartoju, kad darbas su istorijos šaltiniais neturint žinių – tolygu automobilio vairavimui be degalų.
D. Bartninkienė: Mokiniams sunkiau laukti egzamino tada, kai jie nežino savo galimybių ir negali įvertinti, ar yra tinkamai pasiruošę. Todėl labai praverčia testai ir įvairios užduotys. Jų galima rasti specialiai tam skirtuose leidiniuose ir internete, pavyzdžiui www.priesegzamina.lt. Taip pat ir mokytojai gali užduoti individualių, įsivertinimui skirtų užduočių skaitmeninėje aplinkoje „Eduka klasė“.
Tenka išgirsti, kad istorijos programa mokyklose vadinama tiesiog datų kolekcionavimu. Kaip jūs vertinate šias kalbas?
Ž. Vaškevičienė: Visuomenėje išties vyrauja stereotipinis požiūris į istoriją. Manoma, kad tai yra mokslas, nereikalaujantis intelektualinių pastangų ar gebėjimo mąstyti. Šį požiūrį suformavo vyresnioji karta, kurie istorijos mokėsi pagal standartinius klausimus „Kas?“, „Kur“ ir „Kada?“. Laikai keičiasi ir šiuolaikiniai mokytojai daug dirba ne tik perteikdami istorijos žinias, bet ir lavindami gebėjimus, kurių dėka moksleiviai išmoksta paaiškinti įvykių priežastis ir pasekmės, analitiškai vertinti procesus bei daryti pagrįstas išvadas. Istorijos egzamino programa šiuo metu nurodo mokėti 73 istorines datas, tačiau, mano nuomone, moksleivis į gyvenimą turėtų išeiti supratęs istorijos mokymosi prasmę ir jos vertę.
Kaip patartumėte mokiniams pasiruošti istorijos egzaminui – nuo ko pradėti ir į ką reikia labiau atkreipti dėmesį?
Ž. Vaškevičienė: Visų pirma, būtina susipažinti su istorijos valstybinio egzamino programa, reikalavimais ir egzamino tvarka, o vėliau – susidaryti mokymosi planą ir nuosekliai jo laikytis. Taip pat vertėtų atsirinkti ir sau asmeniškai pritaikyti tinkamiausias mokymosi priemones, susipažinti su ankstesnių metų egzaminų užduotimis ir jas išsispręsti. Moksleiviams patariu užsibrėžti, kokį rezultatą jie nori pasiekti. Kiekvieno, laikančio istorijos egzaminą, tikslas turėtų būti aukščiausias galimas įvertinimas.
D. Bartninkienė: Iki egzaminų liko vos keli mėnesiai, tačiau visuomet yra tokių, kurie mokosi iki paskutinės minutės. Jiems ir dabar dar ne vėlu atsiversti pasiruošimui egzaminams skirtas knygas.
Kaip, Jūsų nuomone, technologijos keičia požiūrį į istoriją? Ar jos padeda, ar kaip tik trukdo?
Ž. Vaškevičienė: Technologijos padeda pažinti istoriją sudarydamos galimybę istorinės medžiagos prieinamumui bei įvairovei. Jų dėka turime galimybę sužinoti ir enciklopedines žinias, ir rasti gausybę vaizdo medžiagos – filmų, iliustracijų, žemėlapių, karikatūrų.
D. Bartninkienė: Istorija yra būtent tas dalykas, kur informacijos paieškos gebėjimai yra labai reikalingi. Pažįstu ne vieną išradingą mokytoją, kuris į išmaniuosius telefonus įnikusius abiturientus paskatina mokytis naudojant tą patį išmanųjį telefoną. Technologijos taip pat palengvina ne tik vaikų, bet ir mokytojų gyvenimą. Dabar vienoje vietoje mokytojai gali rasti viską, ko jiems prireikia –skaitmeninius vadovėlius, užduočių banką, mokytojo knygas bei metodines rekomendacijas. „Eduka kasė“ duomenimis, šiuos skaitmeninius išteklius naudoja daugiau nei kas trečias Lietuvos mokytojas.
