„Man labai svarbu, kad buvo pastebėti ir įvertinti Kauno bažnyčių ir vienuolynų tyrimai“, – tikina premijos laureatė. „Iškiliausi senamiesčio pastatai, matomi iš toli – bažnyčios. Jose gausu sukauptų meno vertybių, tačiau dar svarbiau, kad tai – sakrali erdvė, per amžius pripildyta įvairių skausmingų ir džiaugsmingų maldų. Tai ne šiaip susiklostę meno muziejėliai, bet vertybine prasme svarbūs statiniai, kuriuos analizuojant galima suvokti, kaip mąstė prieš mus gyvenę žmonės, kas jiems buvo reikšminga. Jaučiu prasmę atskleisti šių pastatų, už jų sienų vykusių gyvenimų istorines vertes šiuolaikinei visuomenei“, – teigia VDU istorikė V. Kamuntavičienė.
LDK laikais būdavo daugiau norinčiųjų stoti į vienuolynus nei šie turėdavo galimybių priimti
Savo moksliniame darbe tyrinėjanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Bažnyčios istoriją, profesorė V. Kamuntavičienė tikina šia tema susidomėjusi dar studijų metu lotynų kalbos paskaitose.
Kaip pasakoja V. Kamuntavičienė, būtent tuo metu ji suvokusi, jog istoriškai ši tema yra primiršta. „Taip po truputį pradėjau skaityti dokumentus, o netrukus gimė pirmieji tyrimai, pirmieji straipsniai. Pastaraisiais metais pradėjau labiau gilintis į moterų vienuolijų storiją – atlikau Kauno benediktinių, Krakių kotryniečių kompleksinius tyrimus, o šiuo metu užsiimu Kauno bernardinių istorijos rašymu“, – teigia šiųmetės Kauno mokslo premijos laureatė V. Kamuntavičienė.
Savo nagrinėjamos temos aktualumą profesorė pabrėžia siekiu parodyti, koks gyvenimas kadaise vyko už aukštų vienuolyno sienų. „Bažnyčios vaidmuo LDK visuomenėje buvo truputį kitoks negu šiandien. Šiais laikais neretai mums sunku įsivaizduoti, kaip mergina visam gyvenimui galėjo užsidaryti už aukštų vienuolyno sienų, absoliučiai atsisakyti bendrauti su pasauliečiais. Šiandien, nors ir turime vienuolių, (pavyzdžiui Kaune juk ligi šiol nuo pat XVII a. pradžios nepertraukiamai gyvena seserys benediktinės, kurios po kelių metų minės savo 400 m. jubiliejų), tačiau jos jau nebesilaiko tokių griežtų asketiškų papročių“, – pasakoja VDU istorijos profesorė.
„Noriu leisti šiuolaikinei visuomenei suvokti, kad gyvenimas už aukštų vienuolyno sienų nebuvo kankinamai neištveriamas, priešingai, atveriantis tam tikras prasmes, kurios buvo gerai suvokiamos ir patrauklios to meto visuomenei. Tuo metu paprastai būdavo daugiau norinčiųjų stoti į vienuolynus nei šie turėdavo galimybių priimti, tapti vienuole buvo didelio prestižo ir sėkmės reikalas“, – LDK laikų Bažnyčios reikšmę tuometės visuomenės gyvenime pabrėžia V. Kamuntavičienė.
Iššūkis – mokslinius faktus perteikti patraukliai
Visgi, ne paslaptis, jog mokslininko kelias nėra lengvas – tenka susidurti su ne vienu iššūkiu. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bažnyčios istoriją nagrinėjanti prof. V. Kamuntavičienė, akcentuodama savo darbo specifiką pastebi, jog LDK laikų tyrimai reikalauja nemenko pasirengimo. „Kad galėtų prakalbinti šaltinius, senosios istorijos tyrėjams, o ypač studentams, nemenku iššūkiu tampa išmokti senąsias lotynų, lenkų ir kitas kalbas“, – pastebi V. Kamuntavičienė.
Kalbėdama apie mokslo populiarinimui kylančius iššūkius, profesorė išskiria ir tyrėjų savybę informaciją perteikti pernelyg moksliškai. „Kartais mums sunku atsitraukti nuo įtraukiančių tyrimų ir užsiimti mokslo populiarinimu“, – pripažįsta VDU istorikė.
Tačiau čia pat pabrėžia pastebinti išaugusį visuomenės susidomėjimą ir istorinių tyrimų vertinimą, rašoma pranešime spaudai. „Visuomenėje pastebime savotišką istorijos renesansą, jaučiame didelį poreikį „išaiškinti“ istorinius faktus, populiarėja ir istoriniai romanai. Štai kodėl istorikai šioje srityje yra nepamainomi – moksliniais tyrimais suteikiantys peno visuomenei, prisidedantys prie jos istorinės atminties formavimosi, savirefleksijos, netgi tam tikrų praeities traumų gydymo“, – pažymi profesorė V. Kamuntavičienė.
