Po­nia Vac­la­va ti­ki­na, kad per pas­ta­ruo­sius ke­lis mė­ne­sius gy­ven­to­jai ją tie­siog už­ver­tė skun­dais, nes vil­kai taip su­įžū­lė­jo, kad puo­la net šu­nis ne tik nak­tį, bet ir die­ną. 

„Plėš­rū­nai puo­la ke­tur­ko­jus žmo­gaus drau­gus ne tik ūkiuo­se, ku­rie sto­vi ato­kiai ar yra kai­mo pa­kraš­ty­je, bet ir pa­čia­me jo cen­tre“, – su siau­bu sa­ko V. Ba­niu­ke­vič. Blo­giau­sia tai, kad jau­čia­si ne­bau­džia­mi, nes vil­kų me­džiok­lės se­zo­nas baig­tas ir me­džio­to­jai tik skės­čio­ja ran­ko­mis.

Taip tęs­tis ne­ga­li
Pa­gal įsta­ty­mus, vil­kų me­džiok­lės se­zo­nas tę­sia­si nuo spa­lio 15 d. iki ba­lan­džio 1 die­nos, ta­čiau kas­met Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja nu­sta­to plėš­rū­nų su­me­džio­ji­mo li­mi­tą, ir kai šis iš­nau­do­tas, skel­bia se­zo­no pa­bai­gą anks­čiau. Šie­met jis bai­gė­si sau­sio 13 die­ną. Se­zo­no me­tu nu­šau­ta 60 pil­kų­jų plėš­rū­nų.

Ta­čiau įsta­ty­mai taip pat nu­ma­to, kad iš­skir­ti­niais at­ve­jais, kai vil­kų da­ro­ma ža­la yra di­de­lė, sa­vi­val­dy­bė tu­ri ga­li­my­bę pra­šy­ti spe­cia­laus lei­di­mo dėl pa­pil­do­mo vil­kų me­džio­ji­mo. Dūkš­tų se­niū­ni­jos se­niū­nė sa­kė, kad pa­si­nau­dos šia ga­li­my­be, nes tai tęs­tis ne­be­ga­li.

„Kal­ba­me jau ne tik apie šu­nis. Žmo­nės bai­mi­na­si dėl sa­vo sau­gu­mo. Ne­ma­ža da­lis se­niū­ni­jos gy­ven­to­jų va­sa­ros ir ru­dens se­zo­no me­tu ren­ka uo­gas ir gry­bus, ku­rių ap­lin­ki­niuo­se miš­kuo­se ne­trūks­ta. Kai ku­riems tai – pa­grin­di­nis pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, ta­čiau šiuo me­tu dau­ge­lis jų bi­jo su­si­tik­ti akis į akį su pa­vo­jin­gu ke­tur­ko­ju“, – aiš­ki­no su­tri­ku­si Dūkš­tų se­niū­ni­jos se­niū­nė.

At­sar­gūs ir gud­rūs
Ire­na ir Ju­rij Fe­du­siu­kai tu­rė­jo ma­žą ir la­bai iš­ti­ki­mą šu­niu­ką. Prieš ke­lias sa­vai­tes vil­kas ar­ba vil­kai iš­trau­kė jį su gran­di­ne iš kluo­no ir šei­mi­nin­kams - lyg at­si­mi­ni­mui – pa­li­ko tik au­sį.

„Pa­žįs­ta­mi siū­lo mums šu­niu­ką, ta­čiau bi­jo­me im­ti, nes bai­mi­na­mės, kad ir jį iš­tiks toks pat li­ki­mas“, – su­tar­ti­nai aiš­ki­na su­tuok­ti­niai. Pri­du­ria, kad žmo­nės jau ban­dė sta­ty­ti plėš­rū­nams spąs­tus ir kil­pi­nes, ta­čiau į juos daž­niau­siai įkliū­da­vo… ka­tės. Vil­kai at­sar­gūs ir gud­rūs.

Onuf­rio Riau­ko šuo po vie­nos nak­ties din­go be pėd­sa­kų. Sa­vi­nin­kas ne­abe­jo­ja, kas sto­vi dėl šio pa­slap­tin­go iš­ti­ki­mo drau­go din­gi­mo. Da­bar jam ke­lia ne­ri­mą min­tis, ar pa­na­šaus li­ki­mo ne­su­lauks jo ar­klys. Lai­ko jį tvar­te, ta­čiau va­sa­rą juk rei­kės ves­ti į ga­nyk­lą. „Ne­gun­dy­siu li­ki­mo ir ke­ti­nu jį par­duo­ti“, – liūd­nai pa­sa­ko­ja po­nas Onuf­ry.

An­ta­nas Prat­nic­kas ir­gi tu­ri sa­vo są­skai­tų su vil­kais. Prieš me­tus vil­kai pa­gro­bė jo šu­nį su gran­di­ne. Šuns li­ku­čius ra­do pa­ke­lės grio­vy­je. Nu­si­pir­ko nau­ją, nes kaip gi kai­me be šuns? Sau­go jį kaip akies vyz­dį. Nak­čiai už­da­ro į pa­tal­pas, įė­ji­mą į ku­rias sau­go ge­le­ži­nės gro­tos. Pri­si­pa­ži­no, kad ne­se­niai ne­pra­šy­ti sve­čiai bu­vo vėl ap­si­lan­kę, ta­čiau nak­tį iš­gir­do šuns inkš­ti­mą, iš­ėjo į lau­ką su ži­bin­tu ir pa­ma­tė dvie­jų nu­bė­gan­čių vil­kų uo­de­gas.

Šu­niu­kai šilt­na­my­je
Ap­rau­dan­čių tra­giš­ką sa­vo ke­tur­ko­jų au­gin­ti­nių li­ki­mą Dūkš­tų, Ant­ak­li­nių, Ai­rė­nų, Alie­jū­nų ir ki­tuo­se kai­muo­se ant dvie­jų ran­kų pirš­tų ne­su­skai­čiuo­si. Li­di­ja Mar­ty­niuk sa­ko, kad vil­kai jų šu­nį pa­gro­bė pra­ėju­sių me­tų spa­lį . Be­li­ko tik ant­kak­lis ir krau­jo ba­la. Il­ja Ne­če­po­riuk iki šiol ap­rau­da sa­vo se­ną bi­čiu­lį. Bu­vo stip­rus šuo ir, kaip tei­gia šei­mi­nin­kas, vil­kų tu­rė­jo bū­ti ma­žiau­siai du, kad ga­lė­tų su juo su­si­do­ro­ti. Su skaus­mu ro­do nuo­trau­kas, ant ku­rių ma­ty­ti tik su­dras­ky­to ke­tur­ko­jo gal­va ir prie­ki­nės le­te­nos.

„Tai tik­ra Die­vo rykš­tė. Ne­pri­si­me­nu kaž­ko pa­na­šaus jau 60 me­tų. Gal kas spe­cia­liai at­ve­žė šiuos žu­di­kus į mū­sų kraš­tus“, – gar­siai svars­tė ne­pa­guo­džia­mas Il­ja. Sa­kė, kad vi­sai ne­se­niai vėl prie jo na­mų bu­vo at­ėju­si vil­kė su vil­kiu­kais. Šį kar­tą tu­rė­jo grįž­ti nie­ko ne­pa­šu­si, nes kar­ti pa­mo­ka ne­nu­ė­jo per­niek ir da­bar du jau­nus šu­niu­kus lai­ko už­da­ry­tus stik­li­nia­me šilt­na­my­je…

Žmo­nės taip pat pa­sa­ko­jo, kad vil­kai puo­la ne tik nak­tį, bet ir die­ną. Vie­na mo­te­ris su ne­di­de­liu šu­niu­ku ėjo ke­liu, kai stai­ga iš pa­ke­lės krū­mų iš­šo­kęs vil­kas čiu­po ne­lai­mė­lį ir nie­kas jo dau­giau ne­ma­tė…

Kru­vi­na nak­tis
Ze­no­nas Ne­stier, avių au­gin­to­jas, apy­lin­kė­se ver­ti­na­mas su­ma­nus ūki­nin­kas, pra­ėju­sį ru­de­nį po nak­ti­nių vil­kų es­ka­pa­dų 120 avių ban­do­je ra­do 7 pa­pjau­tas avis, o 8 bu­vo smar­kiai su­ža­lo­tos.

„Ne­pa­dė­jo nei elek­tri­nis pie­muo, nei ra­di­jo im­tu­vas, ku­rį pa­lik­da­vau įjung­tą nak­čiai ga­nyk­lo­je tuš­čio­je sta­ti­nė­je, nei įjung­ta nau­ja­me­ti­nė gir­lian­da su mirk­sin­čio­mis lem­pu­tė­mis. Vil­kai at­li­ko sa­vo kru­vi­ną dar­bą“, – liūd­nai pa­sa­ko­jo po­nas Ze­no­nas.

Vie­nin­te­lė pa­guo­da avių au­gin­to­jams, kad krau­ge­riš­ki gy­vū­nai yra Lie­tu­vo­je pri­ski­ria­mi prie sau­go­mų gy­vū­nų, to­dėl sa­vi­val­dy­bės kom­pen­suo­ja jų da­ro­mą ža­lą. Kaip in­for­ma­vo Vil­niaus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Že­mės ūkio sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tė Čes­la­va Apo­le­vič, per­nai su­mo­kė­ta 2258 eu­rų kom­pen­sa­ci­jų, 2015 m. – 2801 eu­ras. Kaip aiš­ki­no po­nia Čes­la­va, kom­pen­sa­ci­jos dy­dį nu­sta­to spe­cia­li ko­mi­si­ja, o skai­čiuo­jant iš­mo­ką at­si­žvel­gia­ma į pa­pjau­to gy­vū­no svo­rį ir šiuo me­tu ga­lio­jan­čią avie­nos kai­ną rin­ko­je. Už šu­nis jo­kia kom­pen­sa­ci­ja ne­nu­ma­ty­ta.

Pa­tys kal­ti?
Ta­deuš Nav­su­tis, me­džio­to­jų klu­bo „Ąžuo­las“ pir­mi­nin­kas, pa­tvir­ti­no, kad ga­vo Dūkš­tų se­niū­ni­jos se­niū­nės raš­tą su pra­šy­mu pa­dė­ti ko­vo­jant su pjau­na­mų šu­nų epi­de­mi­ja, ta­čiau jis tik skės­čio­ja ran­ko­mis. „Ne­sa­me bra­ko­nie­riai ir ne­ga­li­me im­ti šau­tu­vo į ran­kas, kai įsta­ty­mas drau­džia tai da­ry­ti. Be to, pa­gal tai­syk­les ne­ga­li­me šau­ti, jei at­stu­mas iki ar­ti­miau­sio pa­sta­to yra ma­žiau nei 200 met­rų“, – aiš­ki­na T. Nav­su­tis. Dar pri­dū­rė, kad su­me­džio­ti vil­ką nė­ra leng­va ir tik pa­ty­rę me­džio­to­jai ga­li pa­si­gir­ti to­kiu lai­mi­kiu. Be­veik ne­įma­no­ma su­me­džio­ti pil­ko­jo plėš­rū­no, jei nė­ra snie­go.

Anot me­džio­to­jo, žmo­nės tam tik­ra pras­me yra pa­tys kal­ti, nes tik­riau­siai šu­nis pjau­na ne vil­kai, nes šie ven­gia žmo­gaus kai­my­nys­tės ir bi­jo švie­sos, o va­di­na­mie­ji hib­ri­dai, t. y. vil­ko ir šuns miš­rū­nai.

„Ka­dai­se pil­na bu­vo be­na­mių šu­nų, ku­rie bas­tė­si po apy­lin­kes ir miš­kus. Gal­būt jie su­si­kryž­mi­no su sa­vo lau­ki­niais bro­liais, ir šian­dien ski­na­me žmo­gaus ap­si­lei­di­mo vai­sius“, – api­ben­dri­no me­džio­to­jų bū­re­lio va­do­vas.

Ne­spė­jo at­si­dė­ko­ti
90-me­tė Ma­ri­ja Ka­bels­ka, bu­vu­si Ne­men­či­nės se­niū­ni­jos Rė­žių kai­mo gy­ven­to­ja, pri­si­mi­nė, kad jos jau­nys­tės lai­kais vil­kų bu­vo daug. Pri­si­me­na, kaip vil­kas pa­si­ka­sė po tvar­tu ir su­dras­kė ėrin­gą avį. Pri­siš­vei­tęs vie­toj už­mi­go. Bro­lis An­to­ni ra­do jį sal­džiai mie­gan­tį ir no­rė­jo „at­si­dė­ko­ti“ už vi­zi­tą pa­čiu­pęs tvar­te bu­vu­sias ša­kes. Ne­spė­jo. Vil­kas pa­ju­to grės­mę, šo­ko ša­lia už­klu­pu­sio vy­ro, ir šis tiek jį te­ma­tė.

Pa­sa­ko­jo taip pat, kaip du plėš­rū­nai puo­lė vir­ve pri­riš­tą įspū­din­go dy­džio veis­li­nę kiau­lę. Pri­šok­da­vo prie jos tai iš vie­nos, tai iš ki­tos pu­sės ir aki­mirks­niu at­šok­da­vo, kai ši at­bai­dy­da­vo juos snu­kiu. Bū­tų ją tik­riau­siai nu­kan­ki­nę, jei vi­so to ne­bū­tų pa­ste­bė­ję vy­rai, šie čiu­po ša­kes ir kul­tu­vus ir at­bai­dė už­puo­li­kus.

Kon­cer­tas vil­kams
Anais lai­kais pa­sa­ko­ji­mai apie su­si­ti­ki­mus su vil­kais ne­bu­vo re­te­ny­bė. Pa­sa­ko­ta, pa­vyz­džiui, apie vie­ną kai­mo mu­zi­kan­tą, ku­ris vė­lų va­ka­rą grįž­da­mas iš va­ka­ro­nės su­si­dū­rė su dviem vil­kais. Šie iš­šie­pė dan­tis, o jis čiu­po už ar­mo­ni­kos ir pra­dė­jo gro­ti. Iš­gir­dę mu­zi­ką iš­si­gan­dę gy­vū­nai nu­šok­da­vo per ke­lias­de­šimt met­rų, ta­čiau kai tik mu­zi­kan­tas no­rė­jo pail­sė­ti, pa­vo­jin­gai prie jo pri­ar­tė­da­vo. Ne­lai­mė­lis ir vėl tu­rė­jo spaus­ti myg­tu­kus ir trauk­ti dum­ples, o da­ry­ti tai ne­bu­vo leng­va, nes vis­kas vy­ko žie­mą esant stip­riam šal­čiui. Ir nors pirš­tai jam suž­var­bo, pa­sie­kė kai­mą, o vil­kai, pa­ma­tę pir­mus na­mų kon­tū­rus, su­stau­gė at­si­svei­kin­da­mi, o gal dė­ko­da­mi ar liū­dė­da­mi, ir din­go nak­ties mig­lo­je.

Pa­sa­ko­jo žmo­nės ir apie mo­te­rį, ku­ri mig­dė vai­ką. Šis bu­vo kap­ri­zin­gas ir ver­kė. Stai­ga už ma­žos kai­mo tro­bos lan­ge­lio iš­gir­do grau­dų stau­gi­mą. Mo­ti­na ap­si­su­ko žvelg­da­ma į lan­gą ir ap­im­ta siau­bo pa­ma­tė už stik­lo pil­ką stau­gian­čio vil­ko snu­kį.

Ro­ma­nų he­ro­jai
Tik­riau­siai tai bu­vo vil­kė. Jau se­niai ži­no­ma, kad mo­ti­niš­kas šių gy­vū­nų ins­tink­tas la­bai stip­rus. Pri­si­min­ki­me Maug­lį iš an­glų ra­šy­to­jo, No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jos lau­re­a­to Ru­dy­ar­do Kip­lin­go. „Džiun­glių kny­gos“. Yra ži­no­mi at­ve­jai, kai lau­ki­niai pa­da­rai, tarp jų ir vil­kai, „auk­lė­jo“ vai­kus. Ka­dai­se esu skai­tęs apie dvi mer­gai­tes – Ama­lą ir Ka­ma­lą – ku­rios iš­au­go tarp vil­kų. Vaikš­čio­da­vo ke­tu­rio­mis, val­gė ža­lią mė­są, stau­gė kaip jų lau­ki­niai tė­vai ir grės­min­gai šie­pė dan­tis. Ban­dy­mai ci­vi­li­zuo­ti jas bu­vo ne­sėk­min­gi. Mer­gi­nos dras­kė nuo sa­vęs rū­bus, ne­pa­vy­ko iš­mo­ky­ti jų kal­bė­ti ir ne­tru­kus abi mi­rė.

Vil­kai – lais­vi, ne­gai­les­tin­gi, drą­sūs, iš­tver­min­gi, gud­rūs ir kar­tais kerš­tin­gi gy­vū­nai ža­vė­jo dau­ge­lį ra­šy­to­jų, ir bu­vo to­kių ži­no­mų ra­šy­to­jų kaip Dže­kas Lon­do­nas, Džeim­sas Oli­ve­ris Kur­vu­das ar Čin­gi­zas Ait­ma­to­vas ro­ma­nų he­ro­jai.

***
Vil­kų po­pu­lia­ci­ja Lie­tu­vo­je nė­ra di­de­lė. Kas­met, jei yra snie­go, vyks­ta jų skai­čia­vi­mas. Šie­met šių gy­vū­nų ap­skai­ta tu­rė­jo vyk­ti va­sa­rio 7 ir 10 die­no­mis. Pre­li­mi­na­riais duo­me­ni­mis, ša­ly­je su­skai­čiuo­ti 292 vil­kai ir 97 lū­šys.
2013 m. jų su­skai­čiuo­ti 203. Dau­giau­sia pil­kų­jų plėš­rū­nų bu­vo Vil­niaus ap­skri­ty­je - 81, Pa­ne­vė­žio ir Tel­šių ap­skri­ty­se - po 33 ir Aly­taus ap­skri­ty­je - 32.

Zyg­munt Žda­no­vič
Vilniaus krašto savaitraštis