Lietuvoje bene didžiausią patirtį apie vilkų gyvenseną sukaupusi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė teigia, kad šiandienos situacijoje iš visuomenės norėtųsi svarbiausio dalyko – suvokti ir priimti vilką kaip gyvūnijos pasaulio atstovą su plėšrūno biologijai būdingomis savybėmis, neidealizuojant ir nedemonizuojant šio žvėries. Mokslininkės nuomone, šiuo metu visuomenė nukrypusi nuo suvokimo: dalis žmonių šį plėšrūną perdėtai išaukština, o kita dalis jo atžvilgiu nusiteikusi per daug priešiškai. Tačiau visiems reikėtų vadovautis ne emocijomis, o įsiklausyti į ekspertų rekomendacijas – vilkus globoti, reguliuoti jų populiaciją ir kompensuoti šių žvėrių padarytą žalą.
Atstovaujate VDU ŽŪA mokslininkų grupei, kuri skaičiavo vilkų šeimas ir pateikė išvadą Aplinkos ministerijai. Tad kiek vilkų yra Lietuvoje?
Ankstesniais metais pagal sniege aptiktus pėdsakus vilkus skaičiuodavo miškininkai ir medžiotojai. Tačiau naudotas metodas nėra tikslus, be to, jis nebetinka dėl mažasniegių žiemų. Kartą per metus atliekamos apskaitos metu ne visi vilkai būdavo užregistruojami arba, atvirkščiai, tas pats vilkas galėjo būti „suskaičiuotas“ ir kelis kartus. Todėl spėjamos populiacijos amplitudė svyruodavo nuo 300 iki 700 vienetų.
Šiemet bus trečiasis sezonas, kai vilkai skaičiuojami šeimomis. VDU ŽŪA mokslininkai atlieka visų sumedžiotų vilkų genetinius, amžiaus ir reprodukcijos tyrimus. Vieno sezono metu sumedžiotų vilkų jauniklių genetinių tyrimų rezultatai leidžia išskirti negiminingas šeimas, tais metais vedusias jauniklius. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad 2019–2020 metų medžioklės sezono metu sumedžioti jaunikliai buvo iš 44 skirtingų šeimų. Dar 10 šeimų buvo išskirta visus metus vykdomų stebėjimų metu. Šie stebėjimai registruojami Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos sukurtoje elektroninėje duomenų bazėje ir yra prieinami visiems norintiesiems prisidėti šią bazę pildant.
Atsižvelgiant į biologiškai galimus šeimų teritorijų nutolimus, gauta, kad Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau kaip 54 vilkų šeimos. Tačiau visiškai neteisinga teigti, kad Lietuvoje gyvena tik 54 vilkų šeimos. Tiesiog kai kuriuose, net ir didžiuosiuose miškų masyvuose, pernai nebuvo sumedžioti vilkų jaunikliai, kurie galėtų genetiškai atskleisti negiminingas vadas. Registruojant vilkus ir jų veiklą visus metus, taip pat gana sudėtinga įrodyti vilkų šeimos buvimą, tai yra, pastebėti ne mažiau nei 4 vilkus vienoje grupėje. Todėl mes sakome: Lietuvoje yra ne mažiau kaip 54 vilkų šeimos, kadangi neturime informacijos kitokiam faktui patvirtinti.
Turint omenyje tai, kad iki rudens išgyvena 3–4 vienos vados jaunikliai, buvo nustatytas 175 vilkų sumedžiojimo limitas.
Sunerimę gyvūnų globėjai argumentuoja, kad už vilkų padarytą žalą ūkininkams išmokėtų kompensacijų suma šiemet nepakito. Ar tai leidžia daryti išvadą, kad reali jų daroma žala nedidėja?
Iš tiesų situacija nėra aiški. Šiuo metu pagal Lietuvos mokslų akademijos finansuojamą projektą atliekame tyrimą apie vilkų mitybos pokyčius bei šių plėšrūnų daromą žalą ūkiniams gyvūnams. Žalą patyręs ūkininkas apie tai pirmiausia informuoja vietos seniūniją. Dalis tokių pranešimų patenka į informacinę sistemą, yra analizuojami, apdorojami, ūkininkui išmokama kompensacija. Tačiau neretai žmogui pasakoma, kad jo atvejis neatitinka nustatytų sąlygų žalai kompensuoti, nes gyvuliai ganėsi neaptvertoje teritorijoje, buvo be Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalaujamų įsagų ir t. t. Tokie atvejai į statistiką nepatenka. Dar kita dalis žmonių į nuostolius tiesiog numoja ranka ir dėl žalos atlyginimo netgi nesikreipia. Projektas padės atskleisti, kokios yra šių trijų grupių proporcijos ir kiek išmokėtų kompensacijų atvejai atitinka realią situaciją.
Tikėtina, vilkai todėl ir yra mitologizuojami, kad apie juos nedaug žinome. Ką reiškia terminas „vilkų šeima“?
Pagal vilkų biologijos dėsnius, gaujos (šeimos) branduolį sudaro du lyderiai – alfa patinas ir alfa patelė. Kartu su jais gyvena tais metais atvesti jaunikliai, taip pat gali gyventi ankstesnių vadų vaikai, dėdės, tetos bei kiti giminingi individai. Lietuvoje paprastai registruojamos vilkų grupės iš kelių vilkų, bet pasitaiko ir iš keliolikos.
Tipiniu atveju šeimoje dauginasi tik alfa pora, nors gali būti ir daugiau lytiškai pajėgių žvėrių. Alfa patinas rūpinasi, kad prie jo patelės neprilįstų kiti patinai, fiziškai juos nurungdamas, o patelė psichologiškai stengiasi paveikti kitas pateles, kad jos nesiartintų prie alfa patino. Regis, sveikoje populiacijoje artimi giminaičiai vilkams ir savaime nėra patrauklūs. Štai jau antrus metus genetiškai tiriamoje Lietuvos vilkų populiacijoje aptinkami tik negiminingus tėvus turėję vilkai.
Ar vilkai pastaruoju metu tikrai padaro daugiau žalos?
Vilkų ir jų buvimo ženklų Lietuvoje buvo visada, tik anksčiau neturėjome tokios informacijos sklaidos, kokią turime šiandien. Dabar į viešumą iškyla vos ne visi su vilkais susiję įvykiai. Šių žvėrių gyvenimo būdas iš tiesų keičiasi. Ir jį keičia ne kas kitas, o žmogus. Prisiminkime, kad dar prieš trejetą dešimtmečių Lietuvoje buvo nepalyginti daugiau žmogaus retai lankomų ir nuolatinės veiklos nepaliestų vietų, nuosavais automobiliais masiškai nebuvo važinėjama į miškų gilumą praleisti laisvalaikio ar tiesiog pavedžioti šuns, žemės ūkio pasėlių priežiūra nebuvo tokia intensyvi. Kitaip tariant, buvo daug vietos vilkams gyventi arti nematant žmogaus ir nejaučiant jo kvapo. Pastaraisiais metais vilkams prie betarpiškai šalia jaučiamos žmogaus veiklos teko prisitaikyti. Anksčiau ir naminiai gyvuliai buvo laikomi arba kolūkių fermose, arba prižiūrimi piemens, nuosavi gyvuliai – arti namų. Vilkai dažniausiai užpuola avių bandas, o anksčiau avis augindavo labai retas kaimo žmogus.
Šie žvėrys drąsesni prieblandoje, nes, tikėtina, nujaučia, kad žmogus tuo metu mato prasčiau. Mūsų kolega, norėdamas įrodyti faktą, kad vilkai grįžta prie sumedžioto grobio, atliko tyrimą panaudodamas termovizorių. Iš tiesų, du vilkai kitą vakarą sugrįžo prie papjauto gyvulio, gulėjo javų lauke vos už dviejų šimtų metrų ir laukė, kol nuo gyvulių bandos, su specialiai neliestu vakarykščiu vilkų grobiu, pasitrauks žmonės, ir plėšrūnai galės užbaigti savo puotą. Dienos metu taip tikrai nebūtų nutikę.
Ar teisingas posakis, kad vilkas yra miško sanitaras ir dėl to naudingas?
Vilkas, be abejo, pirmiau čiups tą grobį, kuris juda lėčiau. Bet tai gali būti ne tik senas ar luošas gyvūnas, bet ir augantis jauniklis. Taigi terminas „miško sanitaras“ nėra tikslus. Vilkai minta tuo, kas jų smegenyse tradiciškai atitinka maisto šaltinio suvokimą. Kita vertus, pastebėta, kad vilkai ne tik perima tėvų sukauptą patirtį, bet ir keičiantis aplinkybėms prisitaiko, mokosi. Štai į vilkų gyvenamąją teritoriją atvežus naują rūšį, tarkime, tauriuosius elnius, kurių tos vietos vilkai nematę, plėšrūnai tik kurį laiką jų nemedžios, nes netapatins su maistu. Iš tiesų vilkai dažniausiai maitinasi tuo grobiu, kuris jų gyvenamojoje teritorijoje yra gausiausias, taigi tai gali būti ir taurusis elnias, ir baltasis kiškis ar net laukinis kalakutas.
Kokia yra kitų Europos šalių patirtis išsaugant vilkų populiaciją? Kaip turėtų elgtis mūsų ūkiai ir valstybė?
Daugiausia įtampų kyla dėl smulkiųjų ūkių ir vilkų „santykių“. Stambusis verslas paprastai paskaičiuoja – jis arba investuoja į visas įmanomas priemones, arba traukiasi, jei mano, kad tokios investicijos neapsimoka.
Taip, kaip Lietuvoje nėra nė vieno prekybos centro be signalizacijos, neturėtų būti ir avių ganyklų be atitinkamos apsaugos – pirmiausia be kelių juostų elektrinio piemens.
Kadangi nuo vilkų tvora kartais gali ir neapsaugoti, be abejo, reikalingas valstybės reguliuojamas teisingo kompensavimo mechanizmas. Nieko geriau nėra išradusios ir kitos Europos šalys – visur dėl vilkų patiriama nuostolių ir juos kompensuoja valstybė.
Jei žmogus nestabdytų vilkų skaičiaus augimo, pasiekus tam tikrą plėšrūnų tankio ribą, paplistų ligos, parazitai, imtų stigti maisto ir gyvūnai kristų nuo išsekimo. Be to, augant vilkų skaičiui, jie priversti užimti naujas, mažiau palankias teritorijas. Taip vilkai priversti vis artėti prie žmonių, neišvengiamai didėja vilkų daromos žalos atvejų skaičius. Todėl didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas toms vietovėms, kur gyvulių pjovimo atvejai periodiškai kartojasi. Turėtų būti sukurtas teisinis mechanizmas, kaip būtų galima operatyviai reaguoti į vilkų daromą žalą ir medžioti būtent žalos padarymo vietoje. Tokiu būdu nepageidaujamos elgsenos plėšrūnams būtų sukuriama asociacija, kad naminiai gyvuliai – ne maisto šaltinis, o pavojus. Taip organizuota medžioklė būtų pati efektyviausia ir netrikdytų tų vilkų, kurie gyvena miškuose, laikosi atokiai nuo žmonių bei minta laukiniais gyvūnais.
