Šiuo metu galiojantis karantinas sumaišys vaikams organizuojamų masinių renginių planus, tačiau reikia tikėtis, kad tądien jie sulauks deramo dėmesio šeimose ar mokyklose. Logoterapeutė ir renginių animatorė Olga Černiavska aiškina, kad šiandien kiekvienam mažyliui iš suaugusių (tėvų, globėjų) visų pirma reikia dėmesio ir buvimo šalia.
„Vaikai, su kuriais man tenka susitikti, labai mylimi, nuoširdūs ir atviri...Savo darbe visuomet stengiuosi pateisinti jų lūkesčius ir suprasti, ko jiems dabar reikia, kad jie jaustųsi gerai“, – pasakoja O. Černiavska, pedagoginiam-terapeutiniam darbui skyrusi daug metų.
Pradėjo nuo vaikų darželio. Greitai suvokė, kad vaikų pasaulis ne tik įdomus, bet ir reiklus. Nepakanka užtikrinti mažyliams vien globą ir saugumą, reikia dar į juos investuoti, jei nori matyti tinkamus savo veiklos vaisius. O geriausia darbo su vaikais forma vystant jų gabumus ir gebėjimus yra žaidimas. Idėjų gi poniai Olgai niekada netrūko. Laikui bėgant, baigė teologijos studijas ir daug metų dirbo katechetinį darbą, kuris, jos teigimu, išlaisvina didelį kūrybiškumą. Vėliau baigė logopedijos studijas, apgynė daktaro disertaciją. Pastaruoju metu daug žmonių pažino O. Černiavską kaip animatorę įvairių renginių – organizuojamų šeimose, mokyklose, parapijose, darbo vietose.
Kompiuteris neatstos
„Kai kas nors manęs paklausia, iš kur semiuosi idėjų žaidimams, prisipažįstu – nežinau. Man tai ateina kažkaip savaime. Manau, kai kas nors myli savo darbą, gauna iš Dievo dovaną gerai jį atlikti. Panašiai ir su vaikais, kurie ateina pas mane į terapiją: kažkokiu būdu randu priėjimą prie jų, man pavysta pralaužti barjerus ir užmegzti ryšį. O tai – jau pusė sėkmės“, – savo pastebėjimais dalijasi O. Černiavska ir priduria, kad visa tai atėjo jai ne burtų lazdele mostelėjus. Studijavo Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje. Šiandien ne kartą yra kviečiama skaityti paskaitų logopedams. Ją drąsiai būtų galima pavadinti „vaikų specialiste“.
Į klausimą, kodėl vis jaunesni vaikai turi problemų dėl kalbos, atsako, kad viena vertus – dėl visuotinio priėjimo prie informacinių technologijų, kita vertus – dėl nuolatinio tėvų skubėjimo, kurie, stengdamiesi užtikrinti šeimai materialinę gerovę, nepakankamai laiko skiria savo vaikams. Kokią didelę žalą mažyliui padarys planšetinis kompiuteris, išmanusis telefonas ar kompiuteris, gali paaiškėti jau ankstyvame mokykliniame amžiuje, kai vaikas nesugebės atlikti pagrindinių užduočių mokykloje – rašyti ir skaityti.
„Pas mane ateina vaikai, kurie turi neišlavintą artikuliacinį aparatą, kalba pro dantis, nepraveria burnos... Kai pradedu su jais dirbti, tėvai mato, kad tai kruopštus ir sunkus darbas. Aiškinu tuomet, kad tai, be kita ko, ir netaisyklingo žindymo pasekmė. Kalbos aparatas vystosi jau nuo gimimo, ir jei vaikas nežindomas, vėliau nekramto morkos ar agurkėlio, neišlavins kalbos aparato, ir ateityje atsiras defektų. Kita tėvų daroma klaida – tėvai labai mažai kalbasi su vaiku, neskaito knygelių, nemoko eilėraštukų, nes tai reikalauja laiko ir atsidavimo. Šiuolaikiniai tėvai dažnai grįžta po darbo pavargę ir mano, kad geriausia išeitis – įjungti vaikui animacinius filmukus ar žaidimus. Vaikas užimtas, neišdykauja, nesusižalos. Tačiau labai dažnai tokio auklėjimo pasekmė – vėluojanti vaiko raida, – vardija ponia Olga ir aiškina, kad visas šiuolaikines technologijas reikia vertinti protingai. – Tėvai nenoriai naudoja garsus skleidžiančius žaislus, mėgdžiojančius gyvūnus, greitosios medicinos pagalbos ar gaisrinius automobilius, nes tokie „eo-eo-eo“ skamba jiems, pavyzdžiui, per garsiai. Tačiau tai lavina klausą.“
Riestainiai, džiūvėsėliai ir... lašiniai
Logopedė taip pat atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, vaikų darželiuose vis dažniau būna auklėtinių, kurie springsta valgydami, nes namuose neišmoko pagrindinio maisto kramtymo įgūdžio. Tėvams kur kas greičiau sumalti maistą mikseriu ir pamaitinti mažylį košele nei prižiūrėti ir išmokyti vaiką kąsti, graužti ir taisyklingai kramtyti.
„Kai per logopedinius užsiėmimus nepadeda tradiciniai pratimai, patariu vaikams, kad kramtytų gumą ir tokiu būdų lavintų kalbos aparatą“, – aiškina terapeutė, kuri ne kartą Lietuvoje organizuodavo mokymus apie taisyklingą vaikų maitinimą. Teigia, kad vaikams reikia duoti graužti riestainių, džiūvėsėlių ir net lašinių, – juk tai labai geri pratimai sąkandžiui ir veido, lupų ir liežuvio raumenims.
Ne kartą ji yra dalyvavusi Varšuvoje organizuojamuose rankų terapijos mokymuose ir nuolat aiškina tėvams, kaip delnų lavinimas (vadinamoji smulkioji motorika) susijęs su kalba, klausa, percepcija.
„Seniau mūsų močiutės ar prosenelės irgi neturėdavo laiko vaikams. Tačiau anuomet mažyliai lydėdavo tėvus jų gyvenime, kad ir ką šie bedarytų. Kartu būdavo laukuose, dirbant namų ruošos darbus, vyresni rūpindavosi jaunesniaisiais, padėdavo tėvams atlikti lengvesnius darbus ūkyje. Dabar visa tai pasikeitė, o suaugusieji auklėjimo pareigą dažnai permeta įstaigai: vaikų darželiui, mokyklai“, – svarsto O. Černiavska ir pabrėžia, esą jeigu tėvai atviri ir pasirengę bendradarbiauti, tai gana lengvai galima įveikti vaiko kalbos defektą.
Kiekviename slypi vaikas
Taip susiklostė, kad jau mokykloje buvo pastebėtas O. Černiavskos talentas organizuoti įvairius renginius, šventes. Visi mokykloje vykstantys renginiai guldavo ant jos pečių. Net pabėgimus iš pamokų, kaip sako, irgi turėdavo organizuoti. Vėliau studijų metais irgi buvo aktyvi organizuodama susitikimus, teminius vakarėlius. Dirbo ir administratore vaikų darželyje, buvo išvykusi mokymų į Italiją. Ten susipažino su animatoriais, o šie iškart atrado jos talentą ir „nuspėjo“, kad kada nors ji bus renginių vedėja.
„Italijoje draugė pakvietė mane į vestuves. Puotos metu pastebėjau, kad nėra vaikų, kažkur jie dingo. Pamaniau, greičiausiai grįžo namo. Po kurio laiko visi sugrįžo į salę: laimingi, išpaišytais veidais, smagiai nusiteikę. Paaiškėjo, kad specialiai buvo pakviesti animatoriai ir surengė jiems žaidimus“, – prisimena ponia Olga ir priduria, kad jau tuomet jai pradėjo gimti idėja kai ką panašaus daryti Lietuvoje.
Vienas atpažįstamų O. Černiavskos vedamų renginių ženklų yra meškiukai: du balti poliariniai ir du pilki. Per šventes rengia ir muilo burbulų žaidimus. Jos komandą, kurią sudaro penki asmenys, kviečia į šeimos pietus, rengiamus krikštynų, Pirmosios Komunijos, vestuvių, jubiliejų proga. Dalyvauja ir parapijų atlaiduose, mokykliniuose renginiuose, naujametinėse šventėse. Sako, kad jei renginys gerai suorganizuotas, tuomet kartu su vaikais žaidžia ir suaugusieji. O mažyliai tuomet būna patys laimingiausi!
„Pradėdama bet kokį žaidimą, kartu su vaikais kviečiu jame dalyvauti ir suaugusiuosius. Neseniai pašokti su meška man pavyko įkalbėti vieną močiutę. Iš pradžių sekėsi vangiai, bet vėliau... Kai jau apglėbė mešką, įsišoko kaip reikiant. Man atrodo, kad kiekviename iš mūsų slypi vaiko siela, kuri tam tikru momentu pažadinta suteikia mums energijos, džiaugsmo ir pakeičia mūsų pilką kasdienybę“, – sako animatorė ir priduria, kad suaugusieji kaip vaikai džiaugiasi konkursais su kamuoliu, dalyvauja jos organizuojamose varžytuvėse ir noriai dainuoja karaoke.
Animatorė pastebi, kad vaikai irgi lieka patenkinti kai mato, kad jų tėvai įsitraukia į bendras linksmybes: kai mama irgi leidžia, kad jai būtų išpieštas veidas, kai dainuoja dainą ar dalyvauja konkurse. Vaiko laimė, anot jos, tai laimingi tėvai šalia jo.
„Kai juokiasi vaikas, juokiasi visas pasaulis. Ir tai yra svarbiausia“, – įsitikinusi O. Černiavska, 12-mečio Damiro mama.
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis