Vėliau eisena keliavo iki Lukiškių aikštės. Šioje aikštėje, K. Kalinausko mirties bausmės vykdymo vietoje, buvo pagerbtas sukilimo vado atminimas. Buvo padėta gėlių pagerbiant ir represijų aukas prie buvusio KGB pastato Genocido aukų muziejaus.
Į minėjimą atvyko Baltarusijos demokratinės opozicijos delegacija, vadovaujama Aleksandro Milinkevičiaus. Jame dalyvavo Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Emanuelis Zingeris, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo nariai.
Renginį Vilniuje organizavo Gudų kultūros draugija Lietuvoje, kuriai vadovauja Fiodoras Niunka.
L24.lt portalo skaitytojas Kęstas atsiuntė į redakciją Lukiškių aikštėje Konstantino Kalinausko 150-osios mirties metinių minėjimo akimirkas.
Konstantinas Kalinauskas gimė 1838 m. vasario 2 d. Mastaulėnuose, Gardino srityje.
1856-1860 m. Sankt Peterburgo universitete studijavo ir baigė teisę. Studijuodamas Sankt Peterburge dalyvavo studentų revoliuciniuose būreliuose, įstojo į Zigmanto Sierakausko (1826-1863) vadovaujamą slaptą karininkų būrelį. 1861 m. atvyko į Vilnių. Negavęs čia darbo, grįžo į tėviškę Gardino gubernijoje. Diplomuotas teisininkas, atsisakęs karjeros ir asmeninio gyvenimo, ėmėsi revoliucinės veiklos. Iš pradžių, persirengęs valstiečio drabužiais, vaikščiojo po kaimus ir ragino žmones sukilti prieš carą ir ponus. Vėliau drauge su bendraminčiais kūrė slaptus būrelius sukilimui rengti, 1862-1863 m. leido valstiečiams skirtą laikraštėlį gudų kalba "Mužyckaja prauda" ("Valstiečių tiesa"). K. Kalinauskas buvo šio laikraščio leidėjas, redaktorius, platintojas ir straipsnių autorius. Skelbė luomų lygybę, laisvės idėjas, valstiečių žemės nuosavybės teisę. Užmezgė ryšius su Varšuvos centriniu tautiniu komitetu.
Nuo 1863 m. birželio įėjo į naują sukilimo vadovybę. Vadovaudamas sukilimui, atvyko į Vilnių. Rūpinosi palaikyti kovos dėl socialinių pertvarkymų kryptį. Siekė didesnės Lietuvos ir Gudijos autonomijos nuo Varšuvos. Stengėsi išlaikyti sukilimui vadovaujančią organizaciją, rūpinosi, kad sukilimas nesibaigtų iki 1864 m. pavasario. Tačiau buvo išduotas ir 1864 m. vasario 9 d. suimtas, įkalintas Vilniaus dominikonų vienuolyne. Tardomas nieko neišdavė, visą kaltę prisiėmė sau.
Karo lauko teismas nuteisė K. Kalinauską sušaudyti. Tačiau sukilimo slopintojas, Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, vadinamas Muravjovu koriku, pakeitė bausmę pakorimu. 1864 m. kovo 22 d. K. Kalinauskas ir jo bendražygiai buvo pakarti Vilniaus Lukiškių aikštėje.
1920 m. pabaigoje Vilniaus Lukiškių aikštės šiaurinėje dalyje buvo pastatytas paminklinis akmuo 1863 m. sukilimo aukų atminimui su užrašu "1863".
Per 1949-1952 m. Lukiškių aikštės rekonstrukciją paminklinis akmuo buvo perkeltas į šiaurinį aikštės pakraštį, įtaisytas ant specialaus paaukštinimo, prie kurio pritvirtinta plokštė su užrašu lietuvių ir rusų kalba: "Čia buvo nužudyti 1863 m. sukilimo vadai revoliucionieriai demokratai Z. Sierakauskas (1826-1863.VI.15), K. Kalinauskas (1838-1864.III.10)".
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 2002 m. čia buvo pastatytas medinis kryžius su užrašu "Už Tėvynę žuvusiems".
1994 m. Vilniuje, prie dominikonų vienuolyno (Šv. Ignoto g. 11), kur prieš nužudymą buvo kalinamas K. Kalinauskas, buvo atidengta jam skirta memorialinė lenta su bareljefu.
