Ne veltui sakoma, kad Maišiagala yra ypatingai paliesta šviesaus atminimo kunigo prelato Juzefo Obrembskio testamentinio palikimo. Juk tuometinis klebonas rodydavo mąstymo kryptis, ragindavo įgyvendinti kūrybines idėjas ir rėmė jų įgyvendinimą. Šiandien tai pasireiškia per gausybę priemonių gyventojų labui, kad didžiuotųsi savo miesteliu ir pirmiausia – būtų kartu vieni su kitais, susitikinėtų, neužsisklęstų savo namuose.

Maišiagalos bendruomenės centro valdyba – Andžej Adameitis (pirmininkas), Anna Zavadzka, Alfreda Jankovska, Roma Chmiel ir Jaroslav Tamašunas kartu su 24 centro nariais puikiai pažįsta gyventojus, žino jų poreikius ir stengiasi žmones patenkinti.

Saugant paveldą

Bendruomenės centro veikla yra galima dalyvaujant Europos Sąjungos projekte, kuris vyksta trimis etapais. Šiuo metu įgyvendinamas antrasis – Kulinarinio vietos paveldo išsaugojimas. Pagrindinis jo tikslas – rasti šiai vietovei būdingus senus kulinarinius receptus, patiekalų gaminimo būdus ir aprašyti juos knygoje.

Neatsitiktinai buvusiame Houvaltų dvare buvo atskiros virtuvės patalpos. Tai iš šio dvaro prieš daugelį metų į paprastų gyventojų namus keliaudavo patiekalų receptai, buvo formuojamas kulinarinis skonis. Houvaltai mokė vietos gyventojus įvairių užsiėmimų, taip pat – ir kulinarijos meno.

Taigi Maišiagalos bendruomenės centras įsigijo virtuvės įrangą, baldus, namų apyvokos reikmenis ir įkūrė savotišką „kaimo šeimininkių būrelį“. Šiame kulinariniame etape numatyta taip pat dalytis savo receptais ir kulinariniais įgūdžiais.

Kaip suvalgyti sraigę?

Pradėta vis dėlto nuo specialisto – virtuvės meistras Ruslanas Zapolskich dirba Vilniaus restorane „La Provence“. Surado meistrą ir pakvietė į Maišiagalą kaip atsakingą už kulinarinį vakarą bendruomenės narė Ilona Sadauskaitė.
Pakvipo didžiuoju pasauliu... Teminis susitikimas buvo skirtas žuvų ir jūros gėrybių patiekalų paruošimui.

Virtuvės meistras dalijosi žiniomis apie tai, kaip marinuoti konkrečių rūšių žuvis, kaip rinkti šviežias frutti di mare, ką reikia žinoti apie tai ir ką su kuo valgyti.

Susitikime dalyvaujančios moterys skrupulingai viską užsirašinėjo, klausinėjo, o vos tik nosį pakuteno verdančios sriubos kvapai, sutartinai sakė, jog „iš tikrųjų, šis meistras žino, ką sako“.

Vesdamas per kulinarinių paslapčių vingrybes virtuvės meistras pataisė salotas su kalmarais, krevetėmis ir austrėmis, žuvienę su išvardytomis jūros gėrybėmis ir nustebino visus labai paprastu druskoje keptos žuvies receptu!

Tai bent buvo gardu... Vos prisiminus varva seilės... Nuo šiol, ko gero, ne vienuose namuose ant stalo dažniau viešės jūros gėrybės – juk pagaliau aišku, kaip jas paruošti.

Finansinę renginio pusę globojanti buhalterė Aldona Sadauskienė sakė, kad numatyti ir kiti tokie teminiai susitikimai. Kad tik greičiau.

Belieka pasveikinti maišiagaliečius su geromis idėjomis, ryžtu ir noru – juk tai iš tikrųjų fantastiškas sumanymas. Tai – nepakartojama proga sugrįžti prie vaikystės skonių, gimtųjų namų ir išsaugoti tuos vertingus, bet labai skrajus prisiminimus. Ir nors, kaip sakydavo Sokratas „Non, ut edam, vivo sed ut vivam, edo“ - „Gyvenu ne tam, kad valgyčiau, bet valgau tam, kad gyvenčiau“, kulinarinio paveldo išsaugojimas yra svarbus uždavinys. Tai – mūsų kultūros, kasdienės buities liudijimas ir tai, ką perduosime ateinančioms kartoms ...

Laukiame kitų Maišiagalos bendruomenės centro įdomių sumanymų!

Monika Urbanovič