„Iš 20-ies fondo investuotojų kas trečias yra iš Lietuvos," – pažymėjo T. Karotam. Jis mano, kad susidomėjimo priežastis yra investuotojus tenkinantis našumas bei investicijų į nekilnojamąjį turtą populiarumas. „Palankiausios indėlių palūkanų normos siekia 3,05 proc., o nekilnojamojo turto atveju, investuotojas turi galimybę per metus pelnyti iki 13-18 proc., iš kurių apie pusę paprastai sudaro dividendai. Tai paaiškina, kodėl sąmoningesni investuotojai mėgsta nekilnojamąjį turtą," – pažymi Karotam.
Pasak Tarmo Karotam, tarpininkaujant nekilnojamojo turto fondui, privatūs asmenys gali, pvz., tapti prekybos centrų ir kino teatrų pastatų savininkais, nesivargindami dėl pastato administravimo ir tvarkymo. „Pastato tvarkymas ir kiti su kasdieniniu administravimu susiję klausimai tampa ne investuotojo, o nekilnojamojo turto fondo administratoriaus rūpesčiu. Investuotojui taip pat nereikia pačiam užsiimti nekilnojamojo turto vystymu ir gali naudotis srities profesionalų, palaikančių ryšius su patikimais nuomininkais ir bankais, paslaugomis," – aiškino T. Karotam.
T. Karotam sakė, kad fondai objektus renkasi labai apgalvotai, remdamiesi profesionalia nekilnojamojo turto rinkos analize, ir, pasitelkę nekilnojamojo turto administratorius, organizuoja objekto tolesnį administravimą taip, kad investicijos vertė laikui bėgant vis didėtų. „Investuotojo riziką sumažina tai, kad fondas naudoja ekspertų paslaugas, kurie žino, kas vyksta tiek vietinėje, tiek globalioje nekilnojamojo turto rinkoje, tai padidina tikimybę, kad pirkimas-pardavimas įvyks palankiu ekonomikos ciklo laikotarpiu," – sakė T. Karotam.
Pasak jo, nekilnojamojo turto portfeliai yra sudaromi taip, kad objektai būtų įvairiose vietose, įvairiose šalyse ir kad juose būtų skirtingų kainų pastatų. Taip sumažinama taip vadinama „vieno miesto" ir „vieno pastato" rizika, kurio patrauklumas laikui bėgant gali pasikeisti dėl ekonominės aplinkos kitimo. Tokiu būdu, besidomintieji turi galimybę įsigyti kur kas stambesnius objektus, tokius kaip, pvz., Rimi prekybos centras Vilniuje, biurų pastatas Rygoje ar kino teatras Talino centre.
Paprastai patrauklus nekilnojamasis turtas kainuoja milijonus eurų, todėl tokią sumą investuoti gali tik nedaugelis privačių asmenų ar įmonių.
Investuojant per nekilnojamojo turto fondą, piniginis barjeras yra daug žemesnis. Pavyzdžiui, uždaro tipo investicinio fondo atveju, minimali investicija siekia 100 000 eurų, šiandien tiek kainuoja Vilniaus centre esantis geros būklės 2-jų kambarių butas.
„Privatūs asmenys ir įmonės, kurie neturi finansų patraukliam nekilnojamam turtui pirkti ir nenori kasdien užsiimti nekilnojamojo turto administravimu bei pinigų srautų valdymu, tokių nekilnojamojo turto fondų dėka, gali nesudėtingai įsigyti nekilnojamojo turto" – sakė T. Karotam.
T. Karotam pataria, kad renkantis nekilnojamojo turto fondus, visų pirma pravartu susipažinti su konkretaus fondo strategija, t. y. su tuo, kokiu pagrindu fondas pasirenka objektus, kaip valdoma investicija ir kokia yra su šia investicija susijusi rizika. „Dalies fondų strategija yra labiau rizikinga ir apima nekilnojamojo turto vystymą. Kitų fondų strategijos yra labiau konservatyvios, čia dėmesio centre yra pinigų srautas, įsigyjant objektus ir kasmetinis dividendų išmokėjimas. Svarbu, kad pasirinkimas sutaptų su investuotojo pasirengimu rizikuoti ir supratimu, kaip bus didinama jo turto vertė. Ne mažiau svarbu susipažinti su administravimo ir fondo mokesčiais," – sakė Karotam.
