Kita vertus, ne visi pasiryžta pokyčiams ir nori emigruoti. Nemažai jaunų žmonių lieka savo šalyje, ieško darbo (dažnai nesėkmingai), o jei jį ir randa, dažniausiai lieka nepatenkinti užmokesčiu ar darbo sąlygomis. Nemažai universitetų absolventų yra priverti dirbti atsitiktinius, menkai apmokamus darbus ir leistis būti išnaudojami.
Manau, sudėtingiausia yra tiems jauniems žmonėms, kurie dar universitete puoselėjo nemenkas ambicijas, buvo optimistiški, tikėjo, jog jų talentai bus įvertinti, o lūkesčiai pildysis su kaupu. Deja, realybė kartais negailestingai naikina svajones. Dabar studentai net praktikos vietas sunkiai susiranda, įsidarbinimo galimybės visai menkos, tad kur jiems realizuoti savo svajones ir kurti ateitį?
Labai komplikuotų emocinių išgyvenimų patiria meniški žmonės, kurie negali realizuoti saviraiškos, kurti. Studentams, baigusiems filologijos, menų, muzikos specialybes, labai sunku prisitaikyti šiuolaikiniame gyvenime. Ilgai ir sunkiai kuriamo produkto niekam nereikia – visi, o ypač darbdaviai, orientuoti į greitą rezultatą. „Surask klientų, parduok jiems prekę, tada gausi atlyginimą“- taip kalba daugelis įmonių ar įstaigų vadovų, su kuriais bandoma diskutuoti apie įsidarbinimo galimybes. Tačiau ko tada griebtis kūrybingam žmogui, kuris trokšta ne vien pinigų, tačiau, svarbiausia – realizuoti savo talentus, būti pastebėtas, įvertintas, kurti, dalintis su kitais savo dvasiniais turtais?
Darbo rinkos specialistai skelbia, kad dabar reikalingi gydytojai, programuotojai, inžinieriai, pardavėjai, virėjai, vairuotojai. Puiku, tačiau ką daryti likusiems? Štai pavyzdžiui mano kolegės, bebaigiančios lietuvių filologijos ir reklamos studijas VU, geresnių perspektyvų taip pat nemato. Žinoma, galima dalį dienos vargti dirbant darbą ne pagal specialybę, tačiau kur tada panaudoti studijų metu sukauptas literatūros, kalbos žinias? Daugybė įmonių, įstaigų, o taip pat ir leidinių bei masinės informacijos priemonių sužlugo krizės metu. Aš pati, straipsnius rašyti pradėjusi dar mokykloje, vos per kelerius metus turėjau eiti iš vienos redakcijos į kitą, nes leidiniai tiesiog patirdavo bankrotą.
Be kūrybos gyventi labai sunku, ypač jeigu esi gimęs su menininko siela ir visa širdimi trokšti dalintis su kitais savo įžvalgomis, idėjomis, sumanymais. Deja, dabar būti menišku ar kūrybingu netgi nepopuliaru. Jaunimas yra visomis priemonėmis kreipiamas į vartojimo kultūrą, skatinamas kuo daugiau pirkti, be saiko linksmintis ir nesirūpinti savo dvasine gerove. Daugeliui įdomu, kokį naują daiktą įsigyti, ką suvalgyti ar išgerti, o ne ką sukurti, sugalvoti, įgyvendinti patiems.
Todėl galiausiai aš esu tikra, kad mūsų šalies kultūrai labai reikalingi inovatyvūs projektai, kurie atvertų galimybes jauniems žmonėms realizuoti savo talentus, išbandyti jėgas, kurti naujoves, tačiau tuo pačiu ir išgryninti tikrąsias vertybes, turtinti sielas, nešti tikėjimą, optimizmą, energiją.
Būtent dėl to aš labai džiaugiuosi projekto www.L24.lt startu ir prasminga šio portalo misija : jau dabar čia susibūrė kūrybingi žmonės, žingsnis po žingsnio kopiantys į savąjį gėrio, tiesos, laimės olimpą. L24.lt – tai ne tik informacinis portalas, bet ir puiki pamoka, kaip grupelė žmonių, suvienytų ryžto, idėjų, tikėjimo, gali sukurti bendrą projektą ir jį vystyti.
Man, kaip vienai šio portalo žurnalisčių, labai svarbu padėkoti visiems, kurie leido, kad L24.lt startuotų, kurtųsi, augtų. Taip pat ir tiems, kurie padeda, skatina, remia, dirba kartu, dalijasi atsakomybe. Susitelkti bendram darbui – ne visada lengva, bet labai prasminga.
Gintarė Pugačiauskaitė
