Lie­pos 3 d., se­niau­sio­je Vil­niaus baž­ny­čio­je su­si­rin­kę ti­kin­tie­ji ta­po vit­ra­žo pa­šven­ti­ni­mo ce­re­mo­ni­jos liu­di­nin­kais. Vit­ra­žą pa­šven­ti­no tė­vas Ja­nas Ma­cie­jov­skis (Jan Ma­cie­jow­ski), Gdans­ko Šv. Mak­si­mi­lia­no Ma­ri­jos Kol­bės pran­ciš­ko­nų pro­vin­ci­jos pro­vin­ci­jo­las.

„Dė­ko­ja­me Die­vui už šią kan­ki­niš­ką Evan­ge­li­jos sė­ją, nes duo­da au­gi­mą. Šian­dien ga­li­me mels­tis šio­je baž­ny­čio­je, ku­ri iš­au­go ant mū­sų bro­lių krau­jo“, – sa­kė tė­vas Ja­nas, ra­gin­da­mas ti­kin­čiuo­sius mels­tis vi­sų pir­ma už tuos krikš­čio­nis, ku­rie šian­dien per­se­kio­ja­mi Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se.

Į kry­žių įra­šy­tas li­ki­mas
Vit­ra­žas yra Šv. Jad­vy­gos kop­ly­čio­je. Ja­me pa­vaiz­duo­ta 1322 m. į Vil­nių at­vy­ku­sių, o 1333 m. per Ve­ly­kas pa­go­nių nu­žu­dy­tų 14 bro­lių pran­ciš­ko­nų kan­ki­nių mir­ties sce­na. Sep­ty­ni jų bu­vo nu­kirs­din­ti, o sep­ty­ni – nu­kry­žiuo­ti ir įmes­ti į Vil­nią.

Kur­da­mas vit­ra­žą V. Švar­lys dir­bo me­tus. Pri­si­pa­žįs­ta, kad dar­bas su­tei­kė jam daug ma­lo­nu­mo. Pa­si­džiau­gė, kad tė­vas Ma­rek Det­tlaff, ku­ris už­sa­kė lan­gą, pa­si­ti­ki juo.

„Vit­ra­žo pa­grin­das yra kry­žius. Jis vie­ni­ja fi­gū­ras, su­ri­ša jas, nes ant­raip  jos bū­tų lyg iš­si­bars­čiu­sios.  Sten­giau­si at­kur­ti ir tą kri­ti­mo įspū­dį, kai kan­ki­niai kren­ta į Vil­nią. Vit­ra­že ma­ty­ti kon­tras­tas tarp pran­ciš­ko­nų ir pa­go­nių. Pil­kus abi­tus vil­kin­čių vie­nuo­lių vei­dai gied­ri, ra­mūs, jie nuo­lan­kiai pri­ima sa­vo li­ki­mą. O pa­go­nys yra ap­si­ren­gę spal­vin­gai (anais lai­kais, pa­si­ro­do, žmo­nės reng­da­vo­si ga­na mar­gai), jų vei­duo­se – pyk­tis. Ma­nau, kad dar­bas, ku­ris bu­vo ne iš leng­vų­jų, pa­vy­ko. Ar ti­kin­tie­siems jis pa­tiks, ar jį įver­tins, tai jau jų spren­di­mas“, – po­kal­by­je su „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čiu“ sa­kė vit­ra­žo meist­ras V. Švar­lys, aiš­kiai su­si­jau­di­nęs dėl vy­ku­sių iš­kil­mių.

Pran­ciš­ko­nų kan­ki­nių vit­ra­žas ne vie­nin­te­lis šio me­ni­nin­ko dar­bas šio­je baž­ny­čio­je. Anks­čiau jau bu­vo ne­di­de­li vit­ra­žai Die­vo Mo­ti­nos kop­ly­čio­je, virš įė­ji­mo į zak­ris­ti­ją ir Šv. Ivo kop­ly­čios bokš­te.

Per­se­kio­ji­mai tę­sia­si
Vit­ra­žo pa­šven­ti­ni­mą ly­dė­jo dr. Da­riaus Ba­ro­no pa­skai­ta. Is­to­ri­kas pa­pa­sa­ko­jo su­si­rin­ku­sie­siems pir­mų­jų pran­ciš­ko­nų kan­ki­nių is­to­ri­ją. Sa­vo pa­skai­tą pa­va­di­no „Vil­niaus pran­ciš­ko­nų kan­ki­niai – mū­sų dan­giš­kie­ji drau­gai“. Pa­brė­žė, kad pran­ciš­ko­nų kan­ki­nių mir­tis prieš be­veik 700 me­tų da­vė vai­sių – ne vi­si pa­go­nys lik­da­vo už­kie­tė­ję, daug jų at­si­vers­da­vo pa­veik­ti did­vy­riš­ko vie­nuo­lių el­ge­sio. Kan­ki­nių vie­nuo­lių mir­tis tik­rai pa­li­ko pėd­sa­ką ir ano me­to val­do­vų gy­ve­ni­me. Su­da­rė prie­lai­das, kad Jo­gai­los ir Vy­tau­to lai­kais Lie­tu­va nie­kie­no ne­ver­čia­ma, ne per prie­var­tą, pri­ėmė krikš­čio­nių ti­kė­ji­mą.

Kal­bė­da­mas apie nū­die­ną D. Ba­ro­nas pa­brė­žė, kad šian­die­ni­niai lai­kai, pa­na­šiai kaip ir vi­du­ram­žiai, nė­ra pa­lan­kūs krikš­čio­nims.

„Gy­ve­na­me keis­tais lai­kais, kai žmo­nėms sun­ku  su­pras­ti ele­men­ta­rią tie­są, kad Die­vas yra. Leng­viau ti­ki įvai­rio­mis ap­kal­bo­mis, gan­dais, prie­ta­rais… Šian­die­ni­nė pran­ciš­ko­nų tar­nys­tė Vil­niu­je ne­leng­va, nes jų pa­stan­gos at­gau­ti vie­nuo­ly­ną nuo­lat blo­kuo­ja­mos. Man, kaip 100–pro­cen­ti­niam lie­tu­viui, gė­da dėl kai ku­rių ma­no tau­tie­čių, ku­rie ir to­liau per­se­kio­ja pran­ciš­ko­nus. Vie­nuo­liai ne tik no­ri at­gau­ti sa­vo nuo­sa­vy­bę ir at­kur­ti is­to­ri­nį tei­sin­gu­mą, bet ir, vi­sų pir­ma, skelb­da­mi Evan­ge­li­ją jie sten­gia­si kur­ti krikš­čio­niš­ką Lie­tu­vą. Bū­tent dėl to žmo­nių gi­mi­nės prie­šas pyks­ta, mo­bi­li­zuo­ja pa­go­nis, nai­vuo­lius ir net kai ku­riuos ka­ta­li­kus“, – kal­bė­jo dr. D. Ba­ro­nas dė­ko­da­mas pran­ciš­ko­nams už jų kan­try­bę ir ra­gin­da­mas so­li­da­ri­zuo­tis su vie­nuo­liais, kad bū­tų ma­ty­ti, jog Vil­niu­je yra ir tų, ku­rie re­mia pran­ciš­ko­nų pa­stan­gas.

Del­sia
Pran­ciš­ko­nų kon­ven­tu­a­lų pa­stan­gos at­gau­ti vie­nuo­ly­ną pra­si­dė­jo prieš dau­giau nei 20 me­tų. Vie­nuo­ly­ną tuo­met val­dė ben­dro­vė „Pran­ciš­ko­nų rū­mai“. Siek­da­mi at­gau­ti sa­vo tur­tą pran­ciš­ko­nai pa­tei­kė ieš­ki­nį teis­mui rei­ka­lau­da­mi, kad „Pran­ciš­ko­nų rū­mų“ var­du su­da­ry­ta vie­nuo­ly­no pa­sta­tų re­gist­ra­ci­ja bū­tų pri­pa­žin­ta ne­ga­lio­jan­ti, o pa­sta­tai bū­tų per­duo­ti Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bei. 2013 m. aukš­čiau­sio­sios ins­tan­ci­jos teis­mas pa­skel­bė, kad iki šiol vie­nuo­ly­ną val­džiu­si ben­dro­vė da­ro tai ne­le­ga­liai ir pa­sta­tai tu­ri bū­ti per­duo­ti vals­ty­bės ži­nion.

Nuo to lai­ko Vy­riau­sy­bė del­sia pri­im­ti ga­lu­ti­nį spren­di­mą. Tie­sa, 2016 m. bir­že­lį prieš pat pa­si­trau­ki­mą iš pa­rei­gų fi­nan­sų mi­nist­ras Ri­man­tas Ša­džius pa­ren­gė spren­di­mo pro­jek­tą dėl 5 tūkst. kv. m plo­to vie­nuo­ly­no pa­sta­tų per­da­vi­mo pran­ciš­ko­nams, ta­čiau pa­si­ra­šy­ti jau ne­spė­jo. Tuo tar­pu Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­dė vi­sa se­ri­ja straips­nių, puo­lan­čių pran­ciš­ko­nus. Dien­raš­čių ci­tuo­ja­mi vei­kė­jai tei­gia, kad vie­nuo­liai iš Len­ki­jos no­ri per­im­ti vie­nuo­ly­ną, ku­ris bu­vo lie­tu­viš­ku­mo lop­šys. Liūd­niau­sia, kad kol pran­ciš­ko­nai ne­sie­kė anu­liuo­ti ben­dro­vės „Pran­ciš­ko­nų rū­mai“ val­dy­mo vie­nuo­ly­no pa­sta­tų, nie­kas iš šian­die­ni­nių grą­ži­ni­mo pran­ciš­ko­nams jų tur­to prie­ši­nin­kų ne­si­do­mė­jo vie­nuo­ly­no li­ki­mu.

Te­re­sa Vo­ro­bej
Vilniaus krašto savaitraštis