Pavasaris baigiasi, ir ateina kritinis lūžio laikas – privalome nuspręsti, už ką balsuosime artėjančiuose Seimo rinkimuose.

Sunku būtų rasti labiau aktualią temą nei žmonių tarpusavio santykiai, juo labiau šeimos/porų santykiai. Esame bendruomeninės būtybės, tad santykių reikšmingumas paliečia kiekvieną iš mūsų ir, deja, tik retas gali pasidžiaugti darniais santykiais tiek savo gimtojoje šeimoje, tiek ir partnerystėje. Ištisus šimtmečius filosofai bei rašytojai gvildeno santykių ir meilės klausimus, tuos pačius šimtmečius santykių ir meilės tema rašyti veikalai turėjo daugybę ištikimų skaitytojų, ieškančių atsakymų į, galimai, retorinį klausimą – kaip rasti „tą vienintelį/vienintelę“ ir kaip išlaikyti darnius ilgalaikius santykius.

Man nepatinka, kai žmogaus tikslas – būti teisiam. Nors pats kartais labai noriu įrodyti savo teisumą įvairiose situacijose, suvokiu, kad tai žalinga. Įrodinėdamas savo teisybę ir siekdamas ja „nukonkuruoti“ kitas tiesas pasiekiu tik pasipuikavimo jausmą. Tačiau ar pasipuikavimas yra laimėjimas? Gal kam nors, bet ne man.

Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos ekonominiai rodikliai dar nebuvo gąsdinantys – BVP palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus išaugo 2,5 procento. Tačiau žvelgiant į ateitį, kyla klausimų, kokio gylio bus dėl Covid-19 atsiradusi duobė ir ar vis dar galima tikėtis greito ekonomikos atsigavimo.

Kartais patys manome (jaučiame) ar girdime kitus kalbant apie tai, kaip prieš juos yra nusiteikęs visas pasaulis. Apie tai, kokie visi blogi ir, atrodo, pasitaikius progai bando pakenkti. Tačiau reikia atskirti tiesą nuo iškreiptos tikrovės, kurioje ir gyvena tokioje aukos būsenoje esantys žmonės.

Automatino stabilizavimo mechanizmai yra gerai žinomi ne tik automobilių pramonės įmonėse, bet ir kalbant apie ekonomikos ir jos svyravimų nulemtų socialinių padarinių suvaldymą. 2008–2009 m. ekonominės krizės metu jie taip ir nebuvo pasitelkti, o dėl dabartinės, koronaviruso nulemtos, situacijos tenka susidurti su panašiais ir naujais iššūkiais. Apie tai, ar pasimokėme ir kaip esame pasiruošę švelninti staigiai ir skaudžiai mus užgriuvusią COVID-19 krizę – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedros dėstytojos ir tyrėjos dr. Jekaterinos Navickės komentaras.

Jau esu rašęs apie tai, su kokiomis problemomis susiduriame naudodamiesi socialiniais tinklais ir kokį neigiamą poveikį jie daro. Tačiau nepateikiau jokių alternatyvų, pasiūlymų, kaip socialiniai tinklai galėtų patobulėti. Kaip jie turėtų pasikeisti, kad taptų naudinga platforma – platforma kūrybingiems žmonėms.

Krizių laikais išryškėja žmonių pozicijos. Tai pasakytina visų pirma apie politikus, kurie juk yra atsakingi ne tik už savo ir savo šeimos likimus, bet dažnai ir už visos valstybės likimą.

Prasidėjus koronaviruso pandemijai, nauja informacijos banga į viešosios erdvės paribius nuplovė žinias apie aplinkos taršos skandalus Lietuvoje. Tačiau kas gali žinoti, kad mums besidžiaugiant sumažėjusia oro tarša kur nors į upę nesilieja nevalytos nuotekos ar į miškus neišvežamos pavojingos gamybinės atliekos? Ir kas tokiu atveju visgi atsakingas už aplinkos taršą ar kitą žalą – beasmenis verslo subjektas ar konkretus jo vadovas? Lietuvos teismų praktika rodo, kad vadovo ir įmonės atsakomybės savaime tapatinti negalime, nes įmonė baudžiama už faktinius veiksmus, o vadovas – už neveikimą, t. y. už tai, kad nesiėmė tinkamų priemonių žalai išvengti.

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta erzeliavimų, kad dabartinis nuotolinio mokymo(si) modelis virsta savarankišku mokymusi. Neva mokytojai tik skiria mokiniams užduotis, ir viskas!