Klaipėdoje inkarą išmetęs dujų terminalas Lietuvai kainuoja 290 tūkstančių eurų per dieną. Jo nuomos iš Norvegijos kompanijos Hoegh LNG sutartis sudaryta 10 metų. Kas nori, tegul skaičiuoja, bet aš bijau.
Kadangi mūsų naujai įgytos energetinės nepriklausomybės įpakavimas yra toks brangūs, tai gal nors turinys pelningas? Iš kur gi? Bjaurusis „Gazpromas“, prie skriaudos pridurdamas įžeidimą, taip sumažino Lietuvai (tiesą sakant, visai Europai) dujų kainą, kad Norvegijos dujos, kurias mes tiekiame dujų terminalui, yra kaip kvepalai iš aukščiausios lentynos: nors gražiai kvepia laisve, atgraso kaina. Dėl to gavėjai netrokšta dujų iš „Nepriklausomybės“. Nepasiteisino įsitikinimas, kad užsisakydami savo poreikius viršijantį dujų terminalą, pasitaikius progai darome didelę paslaugą kaimynams. Latvija „Nepriklausomybės“ dujų nenori, Estija taip pat paskelbė, kad nori turėti savo. Ne dujas – suskystintų gamtinių dujų terminalą.
Nenuostabu, kad daugelis politinių galvų šiandien svaidosi beviltiškomis idėjomis, ką daryti, kad dujų terminalas nepaleistų mūsų elgetomis. Vieni siūlo „užkonservuoti“ prietaisą arba sustabdyti jo eksploatavimą, kiti, teisingai teigdami, kad tai ne televizorius ir jo negalima vienu spragtelėjimu išjungti, iš valdančiųjų reikalauja ieškoti, kam įkišti šias brangias dujas. Ir Seimas, Vyriausybės prašymu, stengiasi. Jis bando teisiškai įpareigoti visus gavėjus dalyvauti nustatant žaisliuko kainą.
Labai originalią idėją išsakė Seimo energetikos komiteto vadovas Ričardas Sargūnas pareiškęs, kad prie Klaipėdoje besisupančio laivo turėtų prisidėti... „Gazpromas“. Ir tiesa, juk mes jį nusipirkome tik bijodami šios Rusijos bendrovės užgaidų. Taip pat yra tokių, kurie siūlo išstumti SGD terminalą kažkur į Šiaurės jūrą, kad ten tyliai, pigiau Lietuvai, suptųsi. Man ši idėja patinka labiausiai. Ypač jei mes dar į jo denį sutalpintume visus sprendimus priimančius asmenis, nupirkusius mums tą pražūtingą nuotykį. Ir tegul ten, toli nuo Lietuvos, šie „maloningieji supasi. Tik gaila, kad tai neatleis mūsų nei nuo „besisupančiojo“ išlaikymo išlaidų, nei nuo sutarties dėl brangesnių už Rusijos Norvegijos dujų pirkimo, kurią pasirašėme 5 metams be persvarstymo galimybės.
Esant tokioms aplinkybėms, kai Zigmantas Balčytis, šiuo metu europarlamentaras, praeityje – kairiųjų ministras, priešinasi, kad Lietuvai nedelsiant reikia mažos, bet savos atominės elektrinėlės, nes ateityje gali atsitikti taip, kad mes pirksime Baltarusijos kilmės energiją, man darosi negera. Juolab kad kalbama net ne apie tai, kad būsime priversti pirkti elektrą tiesiogiai iš humoristo A. Lukašenkos. Z. Balčyčiui pasibjaurėjimą kelia mintis, kad kai baltarusiai mostelės savo (o iš tikrųjų jiems uždundintą Kremliaus) atominę elektrinę, jų pagaminta energija pateks į biržą, o iš ten – pas mus. Fe. Šioje situacijoje iš tikrųjų mes privalome statyti savo AE.
Ir kadangi jau taip, tai gal dar „na vsiakij pažarnyj“ išsikaskime mažą kasyklėlę. Nesvarbu, kad anglies klodų neturime. Už tai mes turime gerų ketinimų ir, kaip matyti, nenugalimą potraukį prabangiai ekstravagancijai. Tarytum ne tik mes Europoje esame priklausomi nuo Rusijos dujų, ne tik mes neturime branduolinių elektrinių (austrai ir šveicarai taip pat neturi, o vokiečiai savąją kaip tik pamažu uždaro), bet tik mes, norėdami išgerti alaus, perkame alaus daryklą. Kiti investuoja į tai, ką jie daro geriausiai, kas yra ekonominės sėkmės garantija, ir sugeba atskirti politinius klausimus nuo verslo, todėl jokie „Gazpromo“ maivymaisi ir chimeros negali jų nepriklausomybės, arba Independence, susilpninti.
Lucyna Schiller
