Tada, prieš 360 metų, Lietuvos kariuomenė sugebėjo sėkmingai (arba ne, nes žuvo daugiau kaip 2 tūkstančiai karių) trauktis nuo puolančios Maskvos kariuomenės ir de facto be mūšio atiduoti sostinę priešui.

Krašto apsaugos ministerija, bendradarbiaudama su nevyriausybinėmis organizacijomis (su „Sąjūdžiu“ priešakyje) prieš kelias dienas nusprendė atšvęsti istorinį įvykį, vykusį prie Žaliojo tilto, kaip... pergalę. „Pergalė“, kaip teigia istorikai, Vilniui daug kainavo. Tai buvo tiesiog kataklizmas, kuris miesto istorijoje niekada nebuvo žinomas, mat kazokai apiplėšė ir visiškai išlupo Lietuvos sostinę, nepasigailėję net jos beginklių gyventojų, kurių  išžudė dešimtis tūkstančių.

Tačiau „Pergalę“ šventėme, nes dabar madinga pasigirti, kaip kažkada pliekėme maskolius. O tai, kad Lietuvos kariuomenės sprukimo iš sostinės istorija ne visai atitinka faktines aplinkybes, – juo  blogiau faktams. Svarbu, kad gyventojai, ypač patriotai, bus patenkinti, o nuo Žaliojo tilto  nuėmus sovietinės okupacijos paminklus, jis pagaliau nustos būti siejamas su tais paminklais ir pradės asocijuotis su kokia bebūtų, bet su „pergale“. Visoje šioje pergalingo  traukimosi  pūgoje valdžia turbūt norėjo parodyti, jog  mes ne blogesni propagandininkai už Kremliaus propagandininkus. Jei jiems leista gaminti naujas šventes patriotiniams masių poreikiams, kodėl gi mums negalima.

Juk prisimename, kaip po to, kai Didžioji Spalio revoliucija nustojo būti madinga, Kremlius pradėjo pašėlusiai ieškoti naujos šventės, kuri vienytų tautą ir sukeltų joje pasididžiavimą buvusia istorija.

Ieškota, ieškota ir surasta 1612 metų Lenkų išmetimo iš Kremliaus šventė. Oriausia, tiksliai nukreipta prieš šiandienos „prakeiktus draugus“, kurie šimtmečius bandė užkariauti Šventąją  Rusiją, kas visiems yra žinoma. Pagrindiniams įvykio herojams, Mininui ir Požarskiui, paminklo Maskvoje nereikėjo statyti, nes jis jau buvo (nors šiek tiek primirštas). Propagandinis filmas, pavadintas „1612 metai“ buvo pastatytas „v tri miga“.  „Kartina“ pavyko „na slavu“. Liachai joje pateikiami kaip girtuokliai, bufonai ir išdidūs kvailiai, bandę užkariauti slavų miestus... Arkliai nemoka skraidyti, todėl latiniečiai gavo atitinkamą pasipriešinimą (beje, galiu suprasti įvairius nukrypimus nuo realybės propagandiniame pjausnyje, bet kad su arkliais įsiveržtų ant miesto sienų, tai jūs, „bratcy, zagnuli“).

Taigi pasijuokiame iš savo rytinių kaimynų propagandinių švenčių, bet verta paklausti, ar mes patys   atsitiktinai vis dažniau neminame ant to paties grėblio. Minėtas „pergalingo atsitraukimo“ pavyzdys yra geriausias atsakymas į pateiktą klausimą. Ir ne vienintelis, nes ir pergalės prie Oršos šventimą,   ir net Mindaugo karūnavimo šventę reikia priskirti prie tipiškų propagandinių švenčių. Karalius Mindaugas sulaukė savo šventės tik todėl, kad buvo vienintelis, pirmasis ir tikrai paskutinis Lietuvos monarchas. Nesvarbu, kad klastingas, kad žudikas, svetimautojas, kad į valdžią ėjo per lavonus, kad pagaliau išdavė krikščionybę, kai tik politiškai ji jam pradėjo netikti. Svarbu, kad buvo mūsų vienintelis ir nepakartojamas, todėl „ypatingas Bažnyčios sūnus“ (kaip Vilniaus katedroje miglotai parašyta ant Mindaugo biusto) turi savo paminklus Lietuvoje ir net karūnavimo šventę. Tiesa, nežinome, kada šis karūnavimas įvyko, bet Seimas šventę paskelbė, todėl mokslininkai „mietodom naučnogo tykanija“ nustatė datą. Karalius turėjo karūnuotis maždaug po javapjūtės (nes tada liaudis galėjo dalyvauti šventėje), tačiau iki rudens darganų (nes keliai tada tapdavo šlapi ir nepravažiuojami) – deduktyviai pripažino Lietuvos istorikai. Krito į liepos 6-ąją – ir todėl mes turime šventę atostogų vidury.

Ir tokių švenčių turėtume tikėtis daugiau, nes, žinoma, laikai neaiškūs, todėl iš karto neatspėsi, kam dar bus reikalinga šventinė propaganda...

Tadeuš  Andžejevski