Vos įsitvirtinęs miesto rotušėje, jau laimėjo kovą su monstrais, kurie, anot menininko ir žurnalisto Vaidoto Žuko, spinduliavo į vilniečius ir sostinės svečius nuodus, sierą ir vienas velnias žino, ką dar. Nuo Žaliojo tilto iškeldino net aštuonis pavojingus žvėris, kai kurių dar vadinamus sovietiniais stabais. Tačiau kokia laimė, kad R. Šimašius, gimęs Tauragėje, pagal kilmę nėra vilnietis, užaugo  ne šių žiaurių frankenšteinų šešėlyje, nes galėtų susirgti eritrofobija (baimė viskam, kas raudona) arba tiesiog skulptūrofobija.

Jau minėtas V. Žukas „Žinių radijuje“ atskleidė, kad nuo šių „morališkai ir fiziškai pūvančių šmėklų“ ypač reikėjo saugoti vaikus ir nestabilios psichikos suaugusius. V. Žuko, kaip matyti, tėvai neišsaugojo ir traumą po tokios dramos jis nešioja iki šios dienos. Nepakanka, kad jį gąsdinantys monstrai buvo panaikinti, jis džiaugtųsi, kad jie visam laikui būtų užrakinti metalo narvuose, naudotuose juos šalinant. Dėl nestabilios psichikos žmonių ramybės.

Vienas dalykas atkreipia mano dėmesį: kodėl R. Šimašius pirmas skulptūras nukėlė nakties priedangoje? Tiesa, jis jau birželio viduryje paskelbė, kad jų mirties bausmės įvykdymas jau čia pat, ir vis dėlto išmontavimo darbus liepė daryti naktį, nepranešęs, taip pat be pučiamųjų orkestro ir fejerverkų. Ir po to dar padėkojo sostinės gyventojams, kad egzekucijos metu elgėsi „oriai ir pagarbiai“, kad viskas praėjo be incidentų. Ar jis abejojo, kad ne visi jo geradarystę įvertins? Manau, kad taip, nes paklaustas apie nuverstų statulų likimą, liepia laukti, „kol nurims emocijos, kol viskas normalizuosis, kol priprasime prie naujų peizažų...“

Nežinau, kaip kitiems vilniečiams, bet man asmeniškai jau pakanka naujų peizažų mano Vilniuje! Man nepatinka mano Žaliasis tiltas, vietoj „stabų“, buvusių man neatsiejamu jo akcentu, papuoštas kažkokiais kapinių puodais. Man nepatinka po tiltu pakabintas iš Anykščių apylinkių kilusio Kunoto Vildžiūno „kūrinys“ – siaubingų dydžių „Grandinė“. Spontanišką pasibjaurėjimą man kelia netoli tilto pastatyta kaliausė – Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, vilniečių vadinama „vamzdžio paminklu“. Gal Irkutsko apylinkėse, kur autorius gimė, buvo statomi paminklai vamzdžiams, Vilniuje iki šiol tegu Vaidotas Žukas žavisi rakandais, o man tai sado-mazo „menas“. Na, chapeau bas prieš Paminklų apsaugos komisijos pirmininkę ponią Gražiną Drėmaitę, kuri R. Šimašiaus pasakojimus apie tai, kad skulptūros nebus restauruojamos ir negrįš ant Žaliojo tilto, pavadino savo vardu – „įstatymo pažeidimu“ – ir perspėjo, kad jis skubotai nedalintų jų visokių parkų savininkams, tarp kurių yra jo partijos kolega, nes iki šiol niekas šių skulptūrų iš Lietuvos kultūrinių vertybių registro neišbraukė.

Lucyna Schiller