Prieš pirmąjį savo vizitą į Berlyną, įvykusį kovo pabaigoje, Graikijos parlamente jis pareiškė, kad Vokietija turėtų atlyginti Graikijai karines reparacijas už padarytus nuostolius ir nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metu. Atėnų reikalavimai Berlynui kol kas nepatikslinti, bet, kaip pastebi stebėtojai, jie yra glaudžiai susiję su Graikijos skolomis įvairiausiems Europos kreditoriams, iš kurių didžiausi – Vokietijos bankai.
Akropolyje minimos įvairios sumos ir skaičiavimai. Pavyzdžiui, dalis parlamentarų mano, kad Vokietija turėtų sumokėti Graikijai 7,1 milijardo USD kompensaciją pagal 1938 m. kursą, o dabartiniu metu tai būtų 108 milijardai eurų. Be to, Graikijos parlamentarai prikiša savo vokiečių kolegoms priverstinę paskolą, kurią Trečiasis Reichas privertė Graikiją paimti per antrąjį pasaulinį karą. Paskolos suma – 3,5 milijardo USD, šiandien tai būtų maždaug 54 milijardai eurų. Taigi helenistai teigia, kad bendra Berlyno skola Atėnams sukasi apie 162 milijonų eurų sumą (be palūkanų).
Apvali Akropolyje apskaičiuota sumelė visai nėra balandžio 1-osios pokštas. Reikalavimas atlyginti žalą už Trečiojo reicho padarytus nuostolius tapo oficialiu naujos radikalios Graikijos vyriausybės užsienio politikos vektoriumi. Premjeras A. Tsipras, suprasdamas savo reikalavimų neadekvatumą, nuėjo net iki šantažo. Neseniai jo gynybos ministras Penos Kammenos net pasiūlė, kad jei Europa neįsiklausys į Graikijos poreikius, tai ši į senąjį žemyną įleis pabėgėlius iš Azijos, taip pat iš Irako bei teroristinės valstybės Sirijos ir Levanto.
Tokia Graikijos, savo dabartines ekonomines problemas (kurias ji sukėlė gyvendama prabangiai ir ne pagal pajamas) bandančios išspręsti terorizuojant Europos Sąjungą, laikysena vis labiau erzina daugelį Europos sostinių. Graikijos vyriausybės elgesys yra ne tik neatsakingas ir pretenzingas, bet ir pavojingas. Europoje reikalauti karo reparacijų nestabiliais ir įtemptais šiandienos laikais – tai lyg atidaryti Pandoros skrynią, nes šiandien daugelis Europos tautų laiko save Antrojo pasaulinio karo aukomis. Kovodamos su krize ir ekonominėmis problemomis, jos gali pasiduoti pagundai išsakyti savo pretenzijas kaltininkams, kad kaip kompensaciją gautų lengvų pinigų.
Lietuva šioje srityje turi savos patirties. Dar 2000 m. Seimas priėmė įstatymą „Dėl kompensacijos už Sovietų Sąjungos okupaciją sumokėjimo", juridiškai įpareigojantį kiekvieną Lietuvos vyriausybę išsakyti savo pretenzijas Rusijos valdžios institucijoms dėl kompensacijos už okupacijos metu patirtus nuostolius sumokėjimo. Prisimename, kaip konservatoriai beveik prieš dešimtmetį iš kompensacijos (apskaičiuotos apie 82 milijardų litų) temos padarė beveik mūsų santykių su Rytų kaimyne dominantę. Prieita iki to, kad Vilniuje buvo laikoma beveik nepadoriu dalyku, jei kuris nors iš Lietuvos užsienio reikalų ministrų užmirštų kompensavimo temą retuose dvišaliuose susitikimuose su Rusijos kolegomis.
Šiandien mūsų valdžios institucijos vieningu choru smerkia Graikiją už savanaudiškumą ir istorinio „dirgiklio", skatinančio graikus „elgtis vis įžūliau", kurstymą. Graikijos lyderius kaltiname radikalizmu ir populizmu, griaunančiu Europos vienybę ir solidarumą.
Tik ar nevertėtų pasitaikius progai užduoti sau klausimą: „Ar kartais nebuvome pavyzdys graikams?!"
Tadeuš Andžejevski
