Vidutinis pilietis paprastai kvailėja bandydamas nepasimesti spėliodamas, kuri iš jų sąjunga, o kuri – judėjimas? Lietuvos lenkai – ne, nes prisimena lenkų bendruomenei suduotus E. Masiulio partijos smūgius neseniai džiaugsmingai valdžius konservatoriams-liberalams.

Mane labai pralinksmino tai, kad nesenas koalicijos partneris Andrius Kubilius taip žiauriai nuplėšė žurnalistų fotoaparatus su blykstėmis, fiksuojančius pergalingą Remigijaus Šimašiaus lipimą į Vilniaus mero kėdę. Ir beverčiai buvo šį procesą lydėję šūkiai „valio“, fanfaros ir konfeti barstymas. Aplink išrinktąjį merą šokanti žiniasklaida, taip pat į jo porinkiminį šou suvilioti prastuoliai staiga nusigręžė nuo šviežiai iškepto didvyrio ir nušuoliavo žiūrėti politinio striptizo, jiems parūpinto konservatorių. Paaiškėjo, kad R. Šimašius, nors ir labai patrauklus bei drąsus (nespėjo užimti mero kėdės, o jau paskelbė karą Žaliąjį tiltą okupuojantiems monstrams!), negali konkuruoti su infantiliuoju Gabrieliumi Landsbergiu. Betgi pirmasis LR anūkėlis turi tiek charizmos, kiek Katedros aikštę puošiantis Gedimino paminklas. Nieko, vadinasi, tinkama kilmė.

Bet kuriuo atveju po pirmadienio sąjungos-tėvynės sensacijos E. Masiulio liberalai turėtų padaryti bent kokį „dvigubą šokinėjantį menkniekį“ arba „keturgubą kairįjį hunvejbiną“ (tokios kabareto akrobatinės figūros), kad vėl sutelktų į save žurnalistų ir žmonių dėmesį. Ir taip bus bent jau iki balandžio vidurio, kol konservatoriai nuspręs, ar vadovavimą partijai pagal karališkojo sosto paveldėjimo principą perduoti Gabrieliui, ar pūstis prieš legendinį senelį, apsukrų anūkėlį bei buvusio pirmininko rekomendacijas ir atiduoti skeptrą, pavyzdžiui, Irenai Degutienei.

Jau seniai taip neprisijuokiau, kaip stebėdama šio pirmadienio bruzdesį. Netikėtai pasitraukiantis ir savo įpėdinį jaunąjį Landsbergį patepantis A. Kubilius, aiškiai nustebusi ir pasibjaurėjusi konkurento pakeitimu I. Degutienė ir naujienos priblokšti TS-LKD šalininkai, – tai bent kabaretas! Be to, šie pasekėjai žaibiškai pasidalino į dvi stovyklas ir puolė vieni kitus. Vieni teigia, kad Gabrielius – tai nusipelnęs anūkėlis, kuris partiją pakels į aukštą lygį, kiti, – kad prieš dvejus metus kaip triušiukas iš senelio rankovės ištrauktas politinis naivuolis-desantininkas bus jos duobkasys. Bet kokiu atveju senelis šiame kabarete yra didžiausias išdaigininkas: „Ką Jūs sakote? A. Kubilius traukiasi? Gabrielius kandidatuoja? Tai naujiena!“ Pasirodo, konservatorių dvasinis tėvas ir savo anūkėlio senelis nieko apie tai nežinojo. Bet apie „būtiną, tikrą, o ne vaidinamą“ partijos atnaujinimą, kuris be Gabrieliaus neįmanomas, abu ponai plepa tais pačiais žodžiais, lyg iš vieno lapo skaitytų.

Ir duok jiems, Dieve! Tai reiškia konservatoriams dar vieną Landsbergį. Ir atvirkščiai, nes tai yra draugija, kuri Lietuvai padarė daug žalos. Lietuvos liberalų judėjimui ir kelioms kitoms partijoms kaip lyderio taip pat linkėčiau kokio nors Landsbergiuko. Žinau, kad vienu Gabrieliumi visų neužkiši. Laimei, „Tėtušis“, rodos, turi dešimt vaikaičių, jam jau gimsta ir provaikaičiai.

Beje, mums užtenka įžūlumo tyčiotis iš A. Lukašenkos, ruošiančio į sostą savo sūnų, ar iš valdžios paveldėjimo Šiaurės Korėjoje, Azerbaidžane.

Lucyna Schiller