Lietuvos Krikščioniškųjų bažnyčių ir bendruomenių vadovai praėjusius 2014-uosius metus vienbalsiai paskelbė Šeimos metais ir pasirašė bendrą memorandumą. Kaip skelbia Vyskupų Konferencija, „tai – precedento Lietuvoje neturintis atvejis“. Ši intencija ir precedentas skirtas ne bažnyčiai. Tai signalas visuomenei apie realias grėsmes ir kėslus, nukreiptus prieš šeimas ir normalią vaikų psichologinę raidą, signalas, kad kelią skinasi žmogaus prigimčiai svetimos ideologijos. Tai susirūpinimas ir  įspėjimas, kad  vyrų ir moterų  lygių galimybių bei  lygių teisių judėjimo šalininkai neapsiriboja teisių sulyginimu, o yra pasišovę sulyginti žmonių lytis.

Gender – kas tai?
Apie gender mes žinome nedaug. Bendraudama su vaikus auklėjančiais tėvais ir pedagogais įsitikinau, kad vieniems „šis reiškinys“ asocijuojasi su lyties keitimo galimybe, kitiems – su homoseksualumu arba, geriausiu atveju, su užsienietišku vaikų auklėjimo modeliu. Kitaip tariant, žinios labai paviršutiniškos, sąvoka gender visuomenėje nelabai suprantama, tolima, svetima ir, atrodytų, nebūtinai mus paliesianti. Deja, genderizmas yra labai arti, net nelabai besislapstantis, tik prisidengęs lygių galimybių, teisių ir kovos prieš smurtą širma.

Išskiriami du terminai, apibūdinantys vyrų ir moterų lytis. Pirmoji – anatominiai bei fiziologiniai kūno skirtumai – tai biologinė lytis (angl. – sex), antroji – psichologiniai, socialiniai ir kultūriniai skirtumai tarp vyro ir moters – tai socialinė lytis (angl. – gender).  Taigi kūdikis gimsta, turėdamas biologinę lytį (gerai, kad genderistai to neneigia!), o tik vėliau, darant įtaką jį supančiai aplinkai, kultūrai bei visuomenei, susikuria savo antrąją  socialinę lytį.

Gender  teorijos pagrindas – socialinė lytis – nebūtinai turi sutapti su biologine. Kam painu visa tai suprasti, galima paaiškinti paprasčiau. Savo lytį mes „galime“ kaitalioti ir modeliuoti, nes lytiškumas „nėra nekintamas“, jis permainingas ir susikuriamas pagal tai, kas tuo momentu atitinka mūsų jausmus, atsiskleidžia mūsų darbuose, o ne prigimtyje (pagal Judith Butler). Tokiu būdu prieiname prie išvados, kad lyčių gali būti ne dvi ?! Kiek? Mažiausiai penkios: vyro, moters, homoseksuali, heteroseksuali, transseksuali. Nustebote? Išvada tokia: žmogus, sukurtas Dievo kaip vyras ir moteris, nebeturi reikšmės. Patys galime „patobulinti“  Aukščiausiojo kūrinį.

Pagal genderistus, žmogų galima keisti perauklėjant, sukuriant ar atrandant savyje naują lytiškumo formą. Toks perauklėjimas ir abejojimas savo prigimtimi gresia ne tik santuokai, šeimai bet ir visai žmonijos egzistencijai. Šioje vietoje nieko kito nebelieka, kaip melsti Dievą: „Neapleisk mūsų!“

Siekiant nuo teorijos pereiti prie praktikos ir įgyvendinti genderizmo ideologiją, sukurta gender mainstreaming globali politinė koncepcija arba veiksmų planas. Koncepcija buvo patvirtinta 1995 m. Jungtinių Tautų Pasaulio moterų konferencijoje Pekine, o vos po dvejų metų (1997 m. po Europos Bendrijos Amsterdamo sutarties) programa pradėta diegti įvairių Europos tarpvyriausybinių ir nacionalinių organizacijų veikloje. Žinoma, tiesiogiai apie žmogaus „daugialytiškumą“ arba „belytiškumą“ šioje programoje nekalbama (kam tiesiai, jei galima tyliai, gudriai, „per aplinkui“). Gender maistreaming politikos tikslas – skatinti moterų ir vyrų lygybę, vengti vienos ar kitos lyties viršenybės. Niekas negali prieštarauti žmogaus pasirinkimui, nes tai būtų diskriminacija, ir tai susiję su visomis ES valstybėmis. Siekiama konkrečias programas įvesti į švietimo sistemą nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos.

Tokių bandymų buvo ir Lietuvoje. Papūtus europiniam genderizmo vėjui, atkeliavo pasikeitimo patirtimi projektas Gender Loops, buvo parengta metodinių knygelių vaikų darželio auklėtojoms apie lyčių lygybės ugdymą „Diena, kai Frederikas buvo Frida“, kol tėvai galiausiai pasipiktino su jų vaikais atliekamais eksperimentais. Siūloma dokumentuose nerašyti „tėtis“, „mama“, bet „partneris Nr.1“, „partneris Nr.2“, įrengti bendrus tualetus, perkantiems siūlyti daugiau „unisex“ kvepalų, drabužių ir pan.

Ką genderistai žino apie mus?
Pirmiausia tai, kad gender maistreaming politikos neįgyvendinsi greitai. Sugriauti dviejų lyčių vyro ir moters sampratą – nepaprasta užduotis, nes daugelis ES šalių piliečių ir mūsų rinkti europarlamentarai turi tvirtas, krikščioniškosiomis vertybėmis paremtas gyvenimo nuostatas.  Parengęs atskirą dokumentą apie socialines lytis, nesulauksi nei supratimo, nei pritarimo. Jie priešinsis, net jei juos išvadinsi homofobiškais viduramžių reliktais. Taigi geriausias būdas – pakišti  gender po kilniomis ir sveikintinomis intencijomis kovojant su tokiomis šio pasaulio blogybėmis kaip smurtas, prievarta, tolerancijos stoka. Genderizmas  brukamas ir į Konvenciją dėl smurto prieš moteris bei smurto šeimoje, ir į Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymą.

Aš esu prieš bet kokį smurtą. Būtina imtis priemonių kovojant su patyčiomis, smurtu ir jų atsiradimo priežastimis. Tačiau kodėl norėdami pažaboti smurtą ir ugdydami toleranciją, mes turime skatinti netradicinę orientaciją, genderizmą, mūsų vaikų ir jaunimo galvose kelti sumaištį, „ieškant“ kažkokios savo X lyties?  

Genderistai taip pat suvokia, kad suaugusieji  lengvai  nepasiduos propagandai, jų vertybinių nuostatų nepakeisi. Kelias vienas – investicija į ateitį, t.y. pradedama nuo vaikų ir jaunimo ugdymo pagal „Seksualinio auklėjimo standartus“ (pagal šią programą švietimą seksualine tematika reikia pradėti jau nuo kūdikystės). Vaikai smalsūs, imlūs, noriai tyrinėjantys – geriausia tikslinė grupė, plastilinas modeliuojant socialinių lyčių „ateities“ ideologiją. Sunaikinsi lytiškumą – tradicinė šeima savaime išnyks.

Apie tai, kad tokia „investicija“ į Lietuvos vaikus bando surasti kelią mūsų visuomenėje, liudija tikri faktai. Seimo narė Aušrinė Pavilionienė Seime įregistravo įstatymo projektą, siūlantį iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo išbraukti 4 straipsnio 2 dalies 16 punktą. Šis vis dar galiojantis punktas teigia, kad „neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikoma tokia informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.  Kam gi trukdo šis punktas? Jis trukdo ne šiaip kalbėti apie kitą seksualinę orientaciją ir siūlomas šeimos formas, o pristatyti jas vaikams kaip lygiavertes vyro ir moters santykiams, t.y. kaip elgesio normą. O visų pirma, jis užkerta kelią tos pačios M. Pavilionienės įstatymo pataisa siūlomam jau minėtam lytiniam švietimui pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus. Kol kas „genderistinė“ pataisa nesulaukia pritarimo Seime, bet nesulaukia pritarimo ir parlamento Šeimos grupės, Seimo narių grupės, į kurios sudėtį įėjo LLRA frakcijos nariai, pasiūlymai. Seimo nariai ėmėsi iniciatyvos papildyti LR Konstituciją nuostata, jog šeima kyla iš santuokos, motinystės ar tėvystės. Per visus 2014-uosios Šeimos metus Seimo dauguma tam taip ir nepasiryžo.
    
Rita Tamašunienė