Visuomenė pasipiktinusi, interneto vartotojai siaučia, energetikos ministras Rokas Masiulis aiškinasi tarsi mokinys. Aiškina šokiruotiems bendrapiliečiams, kad ten, kur pas anuos raudona spalva, „Independence“ – vyšninė. Ir kad Rusijos „trispalvė“ mūsų „Nepriklausomybėje“ – tik optinė iliuzija, kai žiūrima į terminalą iš tam tikros perspektyvos.

Dėl šios plaukiojančios mašinos spalvos buvo konsultuotasi su kuo tik įmanoma. Ir su klaipėdiečiais, ir su Klaipėdoje besišvartuojančių laivų kapitonais, ir su Lietuvos architektais, pripažinusiais, kad vidurinė mėlyna labiausiai tiktų prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio. O žemutinė vyšninė – saugumo sumetimais. O dėl „Independence“ viršutinio denio baltumo pasiaiškino jau  kompanijos „Sweco“ viceprezidentas Aidas Vaišnoras. Tai apsauga nuo „vamzdžių ir kitų struktūrų“ perkaitimo. O vyšninė, apie kurią ministras sakė, kad „saugumo sumetimais“, – „apsaugo laivo dugną nuo dumblo nusėdimo“. Kodėl būtent vyšninė, o ne, tarkime, pudrinė rausva arba burnočio, – A. Vaišnoras jau netikslina. Taip pat neišduoda, ar yra spalva, kuri apsaugo nuo nesąmonių kalbėjimo.

Deja, kol mūsiškai teisinasi, visuomenė ir taip žino: V. Putinas su demoniška pasitenkinimo grimasa apkabinėja medaliais savo  agentus,  papirkusius  Pietų Korėjiečius, kad mūsų terminalą nuspalvintų kaip jų nacionalinę vėliavą.

Šis isteriškas tautiečių įtarimas ir gąsdina, ir linksmina.  Panašiai  kaip gana nevykęs, bet labai uolus  mūsų sprendėjų aiškinimasis. Tai man primena praėjusių metų istoriją, apie kurią rašė net Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ – didžiausias ir įtakingiausias  nuomonių  savaitraštis. O kalba buvo apie tai, kad vokiečių koncernas Henkel, gaminantis chemines medžiagas, kilus skandalui turėjo išimti iš Rytų rinkų (ir iš Rusijoje transliuojamos reklamos) tam tikrą WC kubelį, kurio  formoje ir spalvose ukrainiečiai įžvelgė... savo nacionalinę  vėliavą. Minėtas WC kubelis  Ukrainoje dar neparduodamas, tačiau budrūs Samostijnos piliečiai atsekė ją būtent Rusijos reklamoje ir sukėlė triukšmą. Jų visuomeniniai portalai kunkuliavo pasipiktinimu bjauriais vokiečiais, mėlynai geltonu unitazų gaivikliu pasikėsinusiais į jų nacionalinį pasididžiavimą.

Henkel atsiklaupė. Viešai atgailavo dėl pražiūrėjimo, apgailestaudavo ir atsiprašinėjo. Savo spaudos atstovų lūpomis aiškino, kad jų ketinimas buvo ne ką nors įžeisti ar pažeminti, kad gamintojai nenorėjo  savo produkte  nukopijuoti Ukrainos vėliavos, tik kad „mėlyna (vandens spalva) visada simbolizuoja  švarą, o geltona (arba citrinų) – šviežumą“.

Pagaliau ukrainiečiai kažkaip nurimo, o pragmatiškieji vokiečiai, prisiminę šį incidentą, dar ilgai žavėjosi isterijos autorių įtarumo, smalsumo ir  kompleksuotumo dėl WC kubelio galia. Jiems, netekusiems mūsų rytų Europos fantazijos, tiesiog nešautų į galvą įžvelgti unitaze ar naftos terminale kieno nors nacionalines spalvas, ypač kai nedaug yra spalvų rinkinių, kurių negalima  būtų pritempti prie kieno nors nacionalinių spalvų. Pažvelkite kad ir į Jamaikos kepuraites.

Ir grįžtant prie mūsų energetinės nepriklausomybės simbolio, mano nuomone, tegul jis būtų nudažytas  net pjautuvais, kūjais, pusmėnuliais, gėlelėmis, pelėžirniais ar smulkiais langeliais. Man svarbu, kad jo nudažymas  niekaip neįtakos mums tiekiamų dujų kainos. O ši, drįstu teigti, kai dujos bus perkamos iš norvegų, – verčiau padidės nei smuks. Neniurzgiu. Pritariu susižavėjimui, kurį teikia „Independence“ mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nes jis yra tikrai įspūdingas.

Mane liūdina tai, kad mano studijų  draugė, žurnalistė, turinti VU diplomą ir 27 metų darbo patirtį vienoje iš viešosios televizijos redakcijų, vėl pusei metų išjungė savo stacionarųjį telefoną. Ji tai daro metų metus, kai prasideda šildymo sezonas, nes negali apmokėti dviejų sąskaitų vienu metu – už šildymą ir už telefoną. Na, pusę metų aš skambinsiu jai į mobilųjį. Ir pasitaikius progai paklausiu, ką ji mano apie „Independence“ spalvas.  

Lucyna Schiller