Masiulis pasidalino savo sumanymu DELFI portale paskelbtame demaskuojančiame esė „Lietuvos išnykimas yra politinis tabu“. Ir kadangi jaunosios kartos emigrantų sugrįžimu į Lietuvą Seimo narys vis dar tiki, su geismu žvelgia į seną. Masiulis žavisi Izraelio modeliu, kurio esmė buvo valstybės atkūrimo politika, pritraukiant į ją išsibarsčiusius po visą pasaulį žydų tautos atstovus.

„Dabartinė moderni šalis gimė tiesiog iš idėjos. Tam nereikėjo jokių „trijų, lyg įgimtų dalykų“: nei bendros kalbos, nei tėvų žemės, nei papročių. Vienintelė reikalaujama izraeliečio savybė, – kad jis pats tikėtų, jog yra izraelietis – išsijuosęs giria sionizmo judėjimo sumanytojus. Na, ir svajoja: kas būtų, jei mes galėtume pakartoti jų sėkmę. Juk kaip apskaičiavo Masiulis, vien Jungtinėse Valstijose gyvena apie milijoną lietuvių, o kur dar šimtai tūkstančių iš Pietų Amerikos šalių, Sibiro, Australijos, Ukrainos. Taip gana chaotiškai šokinėdamas po žemės ritulį nesuabejojo priskirti Lietuvai ir „daugiau nei 80 tūkst. Pietų Afrikos Litvakų“, ir, o stebukle prie Neries, „apie 100 tūkst. vilniukų bei jų palikuonių Lenkijoje“.

„Tai jau didelė bendruomenė arba tikslinė grupė, kuri sudaro didžiąją Lietuvą“, – aiškina konservatyviosios Tėvynės Sąjungos narys. – „Tereikia mūsų valstybės pastangų skatinti juos grįžti į Lietuvą“. Kaip vieną iš skatinimo būdų K. Masiulis giria Izraelio valstybės pareigūnų paprotį sveikinti grįžusius repatriantus jau oro uoste.

Tai yra mąstymo perversmas ir net maišto užuomazgos konservatorių gretose! Įdomu, ką galvoja patriarchas Vytautas Landsbergis apie teoriją, kad kalba ir papročiai nėra svarbiausi Lietuvai? Arba apie raginimą privilioti į šalį Litvakus, kaip niekas kitas mokančius reikalauti kažkada prarastos nuosavybės. Arba – tai jau gryna erezija – privilioti į šalį repatriantus vilniukus! Juk ponas K. Masiulis turi žinoti, kad pastarieji atsitemptų su savimi lietuviškai abėcėlei pražūtingus diakritinius ženklus pavardėse, kad taip pat norėtų dvikalbių informacinių lentelių, nes Lenkijoje tai yra įprasta, ir kad jų vaikai stiprintų čia (vis dar!) esančias lenkų mokyklas.

Nebent juos išgąsdintų pranešimas, kad dėl juos oro uoste sveikinančio K. Masiulio malonės už šias mokyklas galima pritaikyti straipsnį. Juk kas gi kitas jei ne jis kartu su kitais keturiais konservatoriais beveik prieš metus bandė meistrauti prie Baudžiamojo kodekso, reikalaudamas duoti viešųjų darbų už Vilniaus krašto lenkų vaikų ugdymo gimtąja kalba propagavimą. Tai ne vienintelė Lietuvos politikus džiuginanti veikla vilniukų lepinimo tema, vilniukų, kurie nei po karo, nei pastaraisiais metais neemigravo iš Lietuvos.

Tiesa yra ta, kad stebuklinga Kęstučio Masiulio  metamorfozė iš vilniukofobo į vilniukofilą  yra jo  susirūpinimo Lietuvos atsivėrimu rezultatas, kaip jis apibrėžia, „į laisvą azijiečių musulmonų imigraciją”. Šitie galėjo sukelti abejonių, kad „Lietuvą sudaro lietuvių tauta”, – skalambija  išsigandęs. O kadangi Masiulis neturi abejonių dėl senosios emigracijos atviliojimo atgal į Lietuvą, atrodo, taip pat propaguoja „nykstančios valstybės” atsivėrimą ukrainiečių imigracijai.

Eiliniuose pamąstymuose „Ar Lietuvai reikalingi imigrantai iš Ukrainos?” Seimo narys pats sau atsako, kad taip. Tokiu būdu ir ukrainiečiams pabėgėliams padėsime, ir savo tiek demografines, tiek ir susijusias su darbo jėgos trūkumu problemas pagaliau pradėsime spręsti – kombinuoja politikas. Ir gerai kombinuoja. Kad tik niekas tiems laukiamiems Ukrainos emigrantams nepapasakotų, kaip pas mus lepinami vietiniai slavai, kurie yra tautinė mažuma. Nes tada jie dėl didelio pasiryžimo apsigyventi Lietuvoje ir patirti panašaus jautrumo proveržius būtų pasiruošę mus sumindžioti.

Lucyna Schiller