Ką ten vyriausybės? Visos valdžios – net ir teisminės. Straipsnyje „Kiek premjerų yra Lietuvoje“  (DELFI) A. Sakalas perspėjo savo tautiečius, kad V. Tomaševski yra ne tik neformalus premjeras,  pasak jo, savo nuožiūra parenkantis ministrus A. Butkevičiui, bet ir Lietuvos teisę kaip lazdyno rykštę palenkiantis savo užgaidoms. Ir įvairių valstybinių institucijų atstovai net lenktyniauja  vienas su kitu, tenkindami jo užgaidas, kurias A. Sakalas vardija su neslepiamu siaubu: „Užsimanė ponas Valdemar gatvių pavadinimų lenkų kalba – prašom. Net teismai su policija ar prokurorais yra  bejėgiai. Reikalingas lenkų įrašas dokumentuose – bus. Neduodate atsakingų pareigų poniai R.  Cytackai – duosite, nes tai yra mano, Valdemaro, noras.“

Sensacija sukelia sensaciją! Nežinojau, kad norėdama pase turėti teisingą vardo ir pavardės  versiją galiu kreiptis į LLRA pirmininką ir šis man tučtuojau  parašys. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių administracijų direktoriai taip pat, atrodo, iki šiol nežinojo, kad galima pasikliauti „pono Valdemaro“ nuožiūra, ir „teismai su policija ir prokurorais“ pagaliau nustos juos kankinti dėl dvikalbių lentelių, kurias ne jie kabina. Tikriausiai apsidžiaugs išgirdę žinią, kad užuot  galvojus, ar galų gale geriau sutikti būti uždarytiems į  kalėjimą, ar vis dėlto mokėti siaubingas baudas už šių lentelių buvimą ant privačių namų, užtenka tiesiog paskelbti, kad tokia yra LLRA pirmininko valia – ir joks antstolis daugiau neužšoks.

Net keista, kad šioje situacijoje LLRA taip atkakliai ir tvirtai draskosi dėl originalios pavardžių rašybos įvedimo Lietuvoje ar Tautinių mažumų įstatymo priėmimo ir dėl to, kad šiame įstatyme  atsirastų nuostata, leidžianti skelbti dvikalbius pavadinimus vietovėse, gausiai ir kompaktiškai gyvenamose tautinių mažumų. Kam siekti tokio teisinio reguliavimo, kai, kaip teigia Aloyzas Sakalas, galima visa tai daryti neteisėtai ir nebaudžiamai, tik linktelėjus „Valdemarui“? Tiesa yra ta, kad socialdemokratų tėtušis rašinėja nesąmones ir svaido įžeidinėjimus LLRA kaip „koalicijos vežimo penktajam ratui“, nes jį dirgina partijos reikalavimų įgyvendinti koalicijos susitarimus pasekmė ir ištikimybė principams.

Kodėl LLRA turėtų sutikti „paskersti“ jos pačios į Vyriausybę paskirtus politikus, jei neturi jiems  jokių priekaištų? Jie nefigūravo ir nefigūruoja liūdnai išgarsėjusiame juodajame sąraše, jų neslegia jokių korupcijos skandalų našta, jų negalima kaltinti nei nesąžiningumu, nei profesionalumo ir atsakomybės stoka. Deja, jie taip pat nėra oportunistai, dėl ko Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė nubausti energetikos ministro pavaduotoją Renatą Cytacką, o ministras pirmininkas iš karto sutiko prisiimti pasyvios bausmės priemonės vaidmenį. Tačiau jis nenumatė, kad vis dėlto LLRA nesutiks su sandėriu: „R. Cytackos galva už tai, kad valdančiojoje koalicijoje bus paliktas J. Neverovičius.“ Kerštaudamas ministras pirmininkas paprašė prezidentės  atleisti geriausią savo vyriausybės ministrą. Dalia Grybauskaitė nenuvylė...

Tolesnis šios politinės dramos scenarijus yra nuspėjamas: Aloyzas Sakalas pagaliau galės miegoti ramiai, nes premjerai nustos dvejintis jo akyse. Nebent  pavojingasis „Valdemaras“ valdys Lietuvą  net po prognozuojamo LLRA atsistatydinimo iš koalicijos.

Lucyna Schiller