Arba štai dar viena istorija. Havajų salos išsikėlė tikslą iki 2045 metų elektros energiją užsitikrinti tik iš atsinaujinančių šaltinių. Čia energijos sąnaudos istoriškai visuomet laikėsi aukštos dar ir dėl to, kad į nuo žemyno nutolusius Havajus tradicinį iškastinį kurą reikia atgabenti. Salose šiuo metu statomi saulės elektrinių moduliai, o su sparčiai augančia tropikų augmenija pasitelkta tvarkytis šimtai avių, antraip augalai apraizgytų elektrines ir trukdytų joms „gaudyti“ saulę.
Šviesą į milijonus namų saulės elektrinės atnešė ir Bangladeše, kur jų dėka nuo elektros tinklų smarkiai nutolusiose kaimiškose vietovėse apie 20 mln. žmonių gali toliau dirbti ar mokytis net ir po saulėlydžio.
Tokia palyginti kompaktiška ir puikiai elektrifikuota šalis kaip Lietuva nemokamai nedalino elektros lempučių, ji nėra nuo žemyno nutolusi sala, tačiau vis dėlto su šių skirtingų šalių istorijomis šį tą bendro turime ir mes: norime mažesnių sąskaitų, mažinti aplinkos taršą ir ateitį matome būtent žaliojoje, švarioje energetikoje.
Jei kam ir kiltų minčių čia atleisti greičio pedalą, visus taškus ant „i“ sudėliojo Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen, rugsėjo viduryje aiškiai nubrėžusi ilgametį Bendrijos planą prisiimti lyderystę už Europos virsmą maksimaliai žalia.
Panašiu metu, kai Meksika nacionaline taupių lempučių dalinimo iniciatyva kūrė pasaulio rekordą, Europa vieningai atsisakė labiau orą kaitinančių, nei savo tiesioginę paskirtį – šviesti – atliekančių kaitrinių lempučių. Būtų netikslu sakyti, kad vartotojai buvo tuo sužavėti: įprastos kaitrinės lemputės į asmenines atsargas iš parduotuvių lentynų buvo šluojamos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse.
Nors ir ne iškart, tačiau mūsų įpročiai iš esmės pasikeitė ir nepaliaujamai keičiasi toliau. Kaitrinių lempučių vietą užėmė taupesnės ir klimatui palankesnės alternatyvos, kaip ir kitose pasaulio šalyse ypač išpopuliarėjo saulės elektrinės, kurios mūsų šalyje intensyviai remiamos Europos Sąjungos lėšomis.
Saulės modulių populiarumas nestebina, nes tai yra bene labiausiai prieinamas būdas buitiniams vartotojams įsidiegti asmeninį žalios elektros gamybos šaltinį. Žinoma, jei tik jie neturi atliekamo žemės sklypo biokurui naudojamų energetinių gluosnių auginimui. Asmeniškai pasistatyti milijoninių investicijų reikalaujančią vėjo jėgainę buitiniam vartotojui būtų ne pagal kišenę. Ne išeitis ir hidroenergetika, kuri Lietuvoje įmanoma tik įrengiant užtvankas, panašiai kaip Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė energijos gamybai išnaudoja Kauno marių vandenį.
Tačiau žaliasis kursas nėra vien tik klimato krizės sprendimo ir poveikio aplinkai mažinimo būdas. Kalbėdami apie jį turime neužmiršti, kad jis yra ypač efektyvus finansiškai bei socialinės gerovės prasme. Pasaulio ekonomikos forumas teigia, kad atsinaujinanti energetika gali paskatinti šalių atsigavimą po koronaviruso COVID-19 pandemijos.
Tokie lūkesčiai išties atrodo realistiški. Skaičiuojama, kad kiekviena 1 mln. JAV dolerių investicija į atsinaujinančius energijos šaltinius sukuria mažiausiai 25 darbo vietas, o tokio paties dydžio investicija į efektyvumo didinimą – apie 10 darbo vietų.
Tarptautinės atsinaujinančios energijos agentūros (angl. The International Renewable Energy Agency, IRENA) vertinimu, perėjimas prie atsinaujinančių energijos gamybos šaltinių pasaulinį bendrąjį vidaus produktą (BVP) iki 2050 metų galėtų padidinti 98 trln. JAV dolerių ir padėtų sukurti 63 mln. naujų darbo.
Lietuvoje praėjusiais metais didžiausią bendrųjų šalies kuro ir energijos sąnaudų dalį sudarė žalia nafta ir naftos produktai (39,1 proc.) bei gamtinės dujos (24 proc.), skaičiuoja Statistikos departamentas. Nors energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių kasmet auga ir pernai sudarė 20,2 proc. visų šalies kuro ir energijos sąnaudų, tačiau būdami priklausomi nuo importuojamos energijos stengtis dar turime kur – ir valstybės mastu, ir kiekvienas asmeniškai.
Martynas Giga, elektros tiekimo bendrovės „Elektrum Lietuva“ direktorius
