Socialiniai tinklai nėra pirma priemonė, padedanti pasiekti trumpalaikį paviršutinišką pasitenkinimo jausmą. Socialiniai tinklai nėra pirmoji priemonė, kuria žmonės piktnaudžiauja, kuriai negali atsispirti norėdama užpildyti tai, ko trūksta gyvenime. Socialiniai tinklai nėra pirma priemonė, kuri leidžia atsitraukti nuo rutinos, nukreipti savo mintis ten, kur įdomiau, gražiau, linksmiau.
Nesibaigiantis noras jausti malonumą, taip neprisileidžiant nepasitenkinimo ir galiausiai nemokant su juo susigyventi, nuveda mus į ratą, kuriama bėgame ir be pertraukos kiekviename gyvenimo momente ieškome malonumo, pasitenkinimo, laimės momentų. Bet koks nepasitenkinimo jausmas, nuobodulys, diskomfortas, baimė, nervingumas verčia mus bėgti nuo to, kaip viskas klostosi gyvenime.
Aišku, išsitraukti telefoną ir peržiūrėti visus turimus socialinius tinklus šimtąjį kartą per dieną yra bene lengviausias būdas atitraukti dėmesį nuo visų gyvenimo nemalonumų ir nuobodybių, kadangi instagrame gyvenimas visuomet gražesnis.
Reikia įsisąmoninti, kad nepasitenkinimo jausmas yra būdingas kiekvienam žmogui. Šiuo atveju mes esame labai panašūs – mus nepasitenkinimas sujungia. Bendrumas bet kokiu atveju padeda pasijusti geriau, kadangi žinome, kad nesame vieni ir galime sulaukti palaikymo, empatijos iš kitų. Tai tarsi terapija.
Nepaisant to, mūsų egoistiškas noras ir siekis visados jausti malonumą ir pasitenkinimą veda prie to, kad negalime pakęsti to, kas nėra malonu. Tai netgi mus stabdo imtis tam tikrų darbų, projektų, pokyčių, išbandymų, nes mes jausimės nepatogiai. Dėl to iš esmės gyvenime nelabai kur judame, neaugame dvasiškai, sunkiai tobulėjame kitose srityse.
Didžiausias paradoksas šioje situacijoje yra tai, kad bėgant paskui malonumą, jis ima bėgti nuo mūsų. Prieiname prie to, kad ir socialiniai tinklai bei kitos stimuliacijos nebeneša malonumo ir tampame savo paties įpročio auka. Įpročio bėgti nuo nemalonumų, nuobodulio ir diskomforto jausmo.
Tuomet gyvenimas tampa pilkas ir nykus. Niekas, atrodo, nebeteikia laimės, nes išnaudojame kiekvieną malonumo šaltinį, jį išsunkiame ir atsiduriame apatijos pasaulyje. Tiek siekiame malonumų, kad pamirštame, ką reiškia tiesiog gyventi. Gyventi priimant kiekvieną savo būseną, jausmą, mintį.
Malonumų vaikymosi tendencijos pagrindine priežastimi galima laikyti žmogaus prigimtį, kadangi norėti išgyventi malonius dalykus yra normalu. Juk nesame sadistai ir nenorime, kad patys ir kiti kentėtų. Bet šią tendenciją labiausiai skatina bendras visuomenės požiūris, kad gyvenimas turi būti malonus. Turi būti, bet „ne vien“, o „ir“ malonus.
Visa, ką darome, turi teikti laimę, visos veiklos turi džiuginti, kiekviena diena turi būti nuostabi, graži, pripildyta gerų dalykų. Bet man tai skamba kaip sapnas, fantazija, o tiksliau – labai paviršutiniškas pasaulis. Kaip praktiškai gyventi vien tik laimingai ir džiaugsmingai? Tai neįmanoma. To ir nereikia.
Sakydami, kad gyvenimas turi būti malonus, džiaugsmingas, laimingas, netiesiogiai sakome, kad visus kitus (nemalonius) dalykus turime išmesti ir susikoncentruoti tik ties tuo, kas teikia laimę.
Bet ar gyvenimo prasmė, tikslas neturi būti kažkas daugiau, plačiau, giliau, nei tik siekti visą laiką gerai jaustis?
Daryti ir siekti sau gera yra nuostabu, bet dažnai tai reiškia kaip tik nepatogias situacijas, neišbandytus ir baimę keliančius iššūkius, daug nežinomybės ir nesuprastų dalykų.
Deja, nuolat veikiami stimuliacijų pradedame prarasti sveiką suvokimą apie tai, kaip turime jaustis. Atbunka mūsų mąstymas ir nežinome, kur dėti nuobodulį, nerimą, baimę, nepasitenkinimą, pyktį ir visas kitas „blogas“ būsenas, emocijas. Dėl to paprasčiausiai neišugdome praktinio gebėjimo mokėti išgyventi viską, ką jaučiame, todėl dažnai metamės prie nuolatinių malonumų, laimės ir džiaugsmo ieškojimų.
Malonumai, džiaugsmas, pasitenkinimas ir laimė ateis kaip dovana už tai, ką padarėme gyvenime. Jei visa tai neateina natūraliai, vadinasi, turbūt kažką ne taip darome.
Nerijus Pugačiauskas
