Didžiuosius pasirinko pagal simpatiją ir palankumą Lietuvai. Sąrašas pasirodė ne per ilgas, bet sudarytas iš išskirtiniai įžymių, sakyčiau, monumentalių asmenybių: „Karolio Vojtylos, Adomo Mickevičiaus, Czeslawo Miloszo“. Pavardes cituoju iš autoriaus pateiktos publikacijos „Didieji ir mažieji lenkai“, kur netyčia parodoma, kokia opi Lietuvoje yra nelietuviškų pavardžių rašymo originalo forma problema.
Įdomu, ar E. Čiuldė norėtų būti Cziulde? Publicisto pavardę pusiau sulenkinta versija čia pateikiu tikslingai, bet ne piktavališkai. Norėjau jam tiesiog parodyti, kaip jautiesi tada, kai kas nors iš tavo protėvių vardo daro nei velnią, nei gegutę (aš pati savo pase turiu negailestingai sužalotą vardą). Pažiūrėkite tik, kaip tai atrodo pono E. Čiuldės pavardėje. Nobelio laureatas Miłosz (priskirtas prie didžiųjų lenkų už tai, kad vieną kartą „nerūpestingai leptelėjo: laikykite mane lenkiškai rašančiu lietuviu“), žurnalisto pagautas ant dviraidžio „sz“, bet ant „ł“ – jau ne. Panašiai kaip palaimintasis Karolis Vojtyla, nenusipelnęs net kuklaus „w“, bet jis jau tikriausiai priprato prie lituanizuotos savo orumo versijos.
Tačiau aš turiu kuo pradžiuginti nacionalinio etoso autorių. Edvardas Čiuldė neprieštarautų, jei Vilniaus krašto savivaldybių aktų salėse, ar net prie įėjimų (o, maloningasis!) pakibtų „memorialinės lentos su originalia A. Mickevičiaus poemos eilute: „Lietuva, tėvyne mano.“
Kadangi, mano publicistas, poezijos citavimas originalo kalba „aplamai yra geras tonas“. Ir po ta originalia citata (tikslumo dėlei, ne eilėraščio, o poemos), reikėtų užrašyti: „Adomas Mickevičius“. O kaip kitaip? Jeigu už lenteles su užrašu „ul. Adama Mickiewicza” mūsų šalyje yra skiriamos drakoniškos baudos (nors ir ne tiems, kurie šias lenteles kabina), tai kokią teisę savivaldybės administracija turi demoralizuoti gyventojus baustinais pavyzdžiais? Net būdamas didysis ir didžiausias, A. Mickiewicz mūsuose turi teisę viešai pasirodyti tik kaip A. Mickevičius.
Pakaks apie didžiuosius lenkus. Pasilenkime prie mažutėlių. Jiems „LR" autorius priskyrė, nors ir neminėdamas pavardžių, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovus, užimančius kokias nors pareigas valdančiojoje koalicijoje. E. Čiuldė juos apibūdina paniekinamai: „mažasis lenkas ar lenkė nepasistiebia į viršų, taigi nepadidėja net ir tada, kai gauna raktus nuo didelio kabineto, tampa viceministru ar viceministre“. Tačiau kas yra jų mažumas, – nepaaiškina.
Ogi nė vienas iš jų niekada nebuvo apkaltintas daugeliui politikų būdingu silpnumu: kyšininkavimu, privačių interesų tenkinimu, dalyvavimu korupcijos ar politinėse aferose. Nė vienas nebuvo pagautas blogai besielgiantis su sutuoktiniu ar vairuojantis išgėręs. Niekas neišdavė rinkėjų dėl šilto posto. LLRA atstovai yra sunkūs koalicijos partneriai, nes jie nesimeilina dėl valdžios, postų ar pagyrimų. Jų negalima papirkti ir pritildyti, jie atkakliai pildo rinkėjams duotus pažadus. Jie reikalauja koalicijos susitarimų įgyvendinimo, be gailesčio rizikuodami atsisveikinti su savo „didžiaisiais kabinetais“. Štai kodėl tas pats „Lietuvos rytas“, nors ir kito autoriaus lūpomis, neseniai apibūdino juos kaip politikus, kurie nuolat priverčia koalicijos partnerius šokti, kaip jiems gros LLRA (originale „koalicijos partnerius šokdinantys Lenkų rinkimų akcijos atstovai“). O kaip Rinkimų Akcija groja, galima matyti, girdėti ir jausti – švariai ir sąžiningai tiek rinkėjų, tiek ir koalicijos partnerių atžvilgiu.
Švariai bei sąžiningai groja ir visada taip grojo šios partijos pirmininkas Valdemar Tomaševski. Ir dėl to „didžiojo klasifikatoriaus“ buvo priskirtas prie mikrolenkų, net nenusipelniusių „lenko“ vardo. Taip yra todėl, kad europarlamentaras nebijo turėti ir viešai reikšti savo nuomonę apie Krymo įvykius. O juk nuomonė, kad Kosovas buvo precedentas, kuriuo Rusija pasinaudojo Kryme, tiek lenkų, tiek ir vokiečių žiniasklaidoje yra išsakoma rimtų publicistų ir politikų – ir dažnai, ir laisvai. Ir niekas nekomentuoja, kaip tai padarė E. Čiuldė Europos Parlamento nario V. Tomaševskio atžvilgiu, tai „samprotavimo seka dar labiau nešvanki (...) nei pats okupacijos faktas“. O gal mūsų Konstitucija draudžia žodžio laisvę, kaip ir originalią pavardžių rašybą?
Beje, įdomu, ką projekto apie mažuosius ir didžiuosius lenkus autorius pasakytų apie buvusį Vokietijos kanclerį, kurį tautiečiai laiko autoritetų autoritetu, dėl ko kiekvienos jo kalbos klausosi atsiklaupę. Taigi Helmut Schmidt kaltę už tai, kas atsitiko Ukrainoje, priskyrė Vakarams. Maža to, jis pasakė, kad V. Putino elgesys Kryme yra „visiškai suprantamas“ (čia perskaitė tai kaip įtaigą, kad jis pasinaudojo Kosovo precedentu), ir sankcijas Rusijos atžvilgiu apibūdino kaip „nesąmones“. Toks antai didelis nešvankėlis. EP narį V. Tomaševskį reikia tik pasveikinti su tokia draugija. Galima priskirti jį prie tokių švarzcharakterių kaip „kažkoks Jozefas Pilsudskis“ išskyrus tai, kad maršalkai E. Čiuldei didumo nepakanka.
Lucyna Schiller
