„Migracijos politikos gairės“ – taip daugiareikšmiškai vadinasi vyriausybės priimtas dokumentas. Šių gairių pagalba valdantieji ketina „šalinti emigracijos priežastis ir paskatinti Lietuvos piliečius grįžti iš užsienio šalių“. Bent jau taip tvirtina vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas. Savo  ruožtu grupės, nustačiusios šias gaires, vadovas – vyriausybės kanclerio pavaduotojas Remigijus Motuzas – besivalkiojančiai po svetimus kraštus tautai atskleidžia daugiau: „Mes pradedame galvoti apie emigrantų atgavimą.“

Bet mes žinome, žinome, kad jūs pradedate. Pirmąjį mūsų „atgavimo“ bandymą beveik prieš porą savaičių prisiėmė patriarchas Vytautas Landsbergis. Tiesa, šis taikė lazdos metodą, kuriuo bandė po  pasaulį įsibarsčiusius Lietuvos valkatas suvaryti atgal į šalį, juos karštai plūsdamas.

Hm... iš dviejų blogybių vyriausybės meduolio metodas yra tikriausiai malonesnis. Tėtušio šūksnių  ir įžeidimų fone bandymas mus pritraukti gairėmis skamba kaip sirenos daina. Juo labiau, kad vyriausybė jau neva atspėjo, kokias sąlygas mums sukurti, kad norėtume grįžti. Tai skamba žadančiai. Nors nerimą kelia informacija, kad šios gairės reikalauja, jog reikia mus integruoti į valstybėje esančias socialines, politines ir visuomenines sąlygas. Ir už tai maloningam ponui dėkojame.

Visi prisimename, kas grėsė bastūnui Odisėjui, jei jis nuo bičiulių būtų nuklydęs link dainuojančių sirenos. Nieku gyvu nesileisime „integruotis“ į tai, nuo ko paniškai bėgome. O „skatinamų  sąlygų“ sukūrimas reikalautų šalies politinės bei socialinės-ekonominės sistemos griovimo ir jos naujos statybos. Norėčiau priminti, kad pirmas svarbiausias elementas, be kita ko, yra subjekto statusas šalyje ir santykiai su valdžios institucijomis įvairiuose lygmenyse. Antrą elementą sudaro    socialinio gyvenimo materialinės sąlygos, nuosavybės struktūra bei  ekonomikos  ir viešųjų  finansų  funkcionavimas. Oi, reikėtų  dar surasti priešnuodį  nuo arogancijos, kuria yra šioje šalyje užsikrėtę visi, turintys bent valdžios iliuziją: nuo prezidento iki mažiausio valdininkėlio. Be kita ko, dar reikėtų surasti priešnuodį nuo kvailumo gairių, kuriomis vadovaujasi  Lietuvos biurokratija.

Mažas pavyzdys: man persikrausčius į Vokietiją, pareigūnas, be jokio šurmulio pakeitęs Lietuvos vairuotojo pažymėjimą į vokiečių (senas buvo pavarde Dovdo, o naująjį gavau kaip Schiller), verkė iš juoko, kai aš jam pasakiau, kokių dokumentų buvo reikalaujama iš manęs, kai šią procedūrą norėjau atlikti Lietuvos „Regitroje“. Jis nustojo juoktis tik išgirdęs, kiek toks keitimas būtų man kainavęs.

Ne, gerbiamieji valdantieji! Mūsų – emigrantų – jau neintegruosite į šias sąlygas nei prašymu, nei grasinimais. Taigi jus esate teisūs nedrausdami Lietuvai atsiverti imigracijai. Vis dėlto nesitikėčiau, kad tokio atsivėrimo atveju mus užlies „išsilavinusių užsieniečių“ banga. O juk tai yra dievobaimingas pageidavimas, minimas tiek Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus, tiek ir kanclerio pavaduotojo Remigijus Motuzo. Su tokiais reikalavimais siekčiau aukščiau. Paskelbčiau: „Mes priimame tik jaunus mėlynakius(-es) blondinus(-es), kurie turi 10 metų darbo patirtį Silicio slėnyje. Nepriekaištinga lietuvių kalba – privaloma“.

Nenorėčiau sukelti nemalonumų abiems politikams, bet sąžiningumas neleidžia man nutylėti, kad   galimas Lietuvos imigrantų veidas bus (jei jis bus) visiškai kitoks. Todėl gairės dėl būtino „tolerancijos užsieniečiams skatinimo“ čia gali būti labai svarbios. O toleranciją lavinti siūlau su mažumomis, kurių mes jau turime.

Lucyna Schiller