Tačiau viskas iš eilės. Ministrą J. Partsą toks didelis pyktis minėtame interviu apėmė todėl, kad jis buvo susijęs su ES projektu „Rail Baltica", kurį bendrai įgyvendina trys Baltijos respublikos už ES pinigus ir kurį Vilnius ketina atidėti. Talinas tuo tarpu norėtų tvarkingai užbaigti „Rail Baltica". Užbaigus šį projektą, Lietuva, Latvija ir Estija su likusiomis Senojo žemyno šalimis būtų sujungtos greituoju geležinkeliu.

Tačiau iškilo problema, kai projekto įgyvendinimo metu mūsų šalies valdžios institucijos suprato, kad geležinkelis su Europa sujungs tik dvi sostines – Taliną ir Rygą, o Vilnius bus aplenktas (geležinkelio vingis pagal projektą eis per Kauną ir toliau tęsis link Lenkijos sienos). Kai klaida buvo pastebėta Vilniuje, pradėjome mušti karo būgnus, žvaginti ginklus. Kaip tai?! Talinas ir Ryga bus įtraukti, o Vilnius ką – ne sostinė? Ir jis turi būti prijungtas prie projekto.

Tačiau problema yra ta, kad „meistravimas" ES projekte, ypač jo įgyvendinimo metu, gali labai sulėtinti projekto įgyvendinimą, ir, dar blogiau, atimti Briuselio dotacijas. Štai kodėl estas, nors, matyt, lėtai mąstantis, šį kartą atrėžė kaip iš Kalašnikovo automato apie Lietuvos vyriausybėje sėdinčius kvailius, pasiduodančius geležinkelio įmonės „Lietuvos geležinkeliai", realizuojančios savo asmeninius interesus, spaudimui.

Ir tų, į kuriuos buvo taikomi nediplomatiški apibrėžimai, atsakymas buvo staigus. J. Partsas susuko numerį savo kolegai ministrui iš Vilniaus ir, matyt, išreiškė jam savo nuoširdžiausią „ekskiuzy". „Jam išsprūdo, taip išėjo", – aiškino paskui spaudos konferencijoje susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, kuris esto atsiprašymą priėmė. Taip incidentas buvo ištaisytas, tačiau ekonominio bendradarbiavimo tarp Baltijos respublikų tema jokiu būdu nebuvo išsemta.

Estijos ministro susierzinimas Lietuvos nerangumu iš tikrųjų nebuvo atsitiktinis. Talinas jau nuo seno skundžiasi, kad nė vienas regioninis projektas, kuriame dalyvauja trys Baltijos šalys, negali būti realizuotas. Dėl to labiausiai kaltas, estų nuomone, Vilnius, kuris norėtų būti Baltijos trio lyderis, bet tai nelabai jam pavyksta.

Energetiniai ryšiai su Vakarais, bendra naujos atominės elektrinės Visagine statyba, tokia pati suskystintų gamtinių dujų terminalo, kurį Lietuva būtinai nori turėti savo šalyje, statyba – tai vidutiniškai sėkmingo, švelniai tariant, ekonominio trijų Baltijos seserų bendradarbiavimo pavyzdžiai, nuo kurių Estija vis aiškiau bando atsiriboti. Prezidentas Toomas Ilvesas kartą net pasakė, kad vien aplinkybė, jog kažkada Lietuva, Latvija ir Estija kartu priklausė SSRS, nereiškia šiandieninio Talino identifikavimosi su šiuo regionu. Priešingai – istoriškai, kultūriškai ir ekonomiškai Estija tapatinasi daugiau su Suomija nei su Baltijos respublikomis.

Dviejų nepriklausomybės dešimtmečių realybė yra tokia, kad Lietuvos-Latvijos-Estijos brolybė pasireiškia tik išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos švenčių minėjimo dienomis. Sunkiame kasdieniame gyvenime respublikos labiau konkuruoja, o kartais net aršiai kovoja dėl užsienio investicijų ir ES paramos, nei suteikia viena kitai brolišką pagalbą. Estija, nors mažiausia iš visų, yra labiausiai pasipūtusi. Greitesnė reformose ir geresnė, kai kalbama apie piliečių „Wohlstand", kartkartėmis leidžia sau pasijuokti iš mažiau išradingų brolių lietuvių, ypač kai šie ją ypatingai erzina.

Tadeuš Andžejevski