Kova už vienuolyno susigrąžinimą buvo ilga, sunki ir beveik beviltiška. Pastatą anarchistiniais 90-aisiais užgrobė valdžioje gerai įsitvirtinę „verslininkai“, kaip vilkų gauja dantimis sučiupę nemokamą trofėjų. Tačiau po ilgų teismų metų teisingumas pagaliau nugalėjo. Teismų pagalba vienuolyno pastatas iš „prichvatizatorių“ buvo atimtas, o jo savininke tapo valstybė kaip subjektas, buvęs paskutinis šio objekto savininkas. Atrodė, kad jau niekas negali sutrukdyti vadovaujantis Lietuvos teisės normomis grąžinti bažnyčios nuosavybę jos teisėtiems savininkams – pranciškonams.

Deja. Kai byla buvo pasiekusi finišo tiesiąją, staiga prabudo anksčiau snaudusi Vilniaus „inteligentija“ iš po „tautininkų“ ženklo, kuri prisiminė, kad caro okupacijos metais kurį laiką vienuolyne buvo įsikūrusi pirmoji Vilniaus lietuviška dvimetė mokykla ir kad ten gyveno Lietuvos tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius. Vieta tikrai neįprasta, tiesiog lietuvybės lopšys Neries mieste. Bulvarinė „Respublika“ šį reikalą iškart ėmėsi „apdirbti“. Vienuolyną paskelbė lietuvybės centru, kurį nori paimti „iš Lenkijos atvykę“ pranciškonai. Bulvarinio laikraščio „Ekspertai“ iškart sukėlė aliarmą. Filosofas Vytautas Rubavičius, žurnalistų patrauktas už liežuvio, riečia baisią viziją, kad jei lenkų pranciškonai susigrąžins savo turtą Vilniaus senamiesčio širdyje, iš karto ją pavers Vilniaus krašto polonizacijos priemone (net baisu kartoti tokią „kraupią“ filosofo viziją).

O siekis yra atvirkščiai proporcingas. Vienuolyne turi iškilti lietuvybės stiprinimo centras (todėl, kad J. Basanavičius ir pirmoji mokykla įpareigoja). „Respublikos inteligentija“ nesnaudžia. Kaip pranešama viename paskutinių bulvarinio laikraščio numerių, į skanų kąsnį senamiesčio centre pradėjo pretenduoti VU Lituanistikos centras, kuriam universiteto patalpose tapo labai ankšta. „O čia tik kokios 6-10 minučių pėsčiomis nuo universiteto būtų“, – guodžiasi universiteto rektorius, profesorius Juras Banys. Ir studentams patogu, ir kokia puiki misija būtų, žavisi profesorius šia idėja ir priduria, kad „tai būtų didelis džiaugsmas mokslininkams“. 

Taip. Tai tikrai būtų puikus dalykas. Ir kas yra gražiausia – tikrai sovietiniu stiliumi būtų padaryta. Atimti turtą iš savininkų ir perduoti jį aukštesniems tikslams. Argi nebuvo istorijoje tokių „šlovingų“ pavyzdžių, kai, pavyzdžiui, Katedra buvo paversta paveikslų galerija, o šv. Kazimiero bažnyčioje net įkurtas ateizmo muziejus. Tiesiog žiūrėti ir mokytis...

O pranciškonai vis dar tikisi, kad demokratinė valdžia gerbs nuosavybės teises ir leis broliams grįžti į savo namus.

Tadeuš Andžejevski