Šiemet sukanka 70 metų, kai buvo įvykdytos Volynės žudynės – ukrainiečių organizuotos itin žiaurios ir kraupios nežmoniškos lenkų žmogžudystės. Remiantis apytiksliais duomenimis, gyvybę prarado apie 100 tūkstančių lenkų. Minint šio įvykio metines, kilo Lenkijos ir Ukrainos ginčas dėl to, ar tai buvo etninis valymas, ar genocidas. Aš kalbu dėl to, kad man atsakymas į šį klausimą yra akivaizdus, pernelyg akivaizdus ir svarbus, o tokiu atveju negalima tylėti.

Antilenkiškų išpuolių augimas įgavo pagreitį 1943 m. vasarą. Daugėjo pavienių asmenų ir šeimų žmogžudysčių, bet vis dažniau pasitaikydavo ir masinių žudynių. Kruvinos žudynės įvyko Lenkijos kolonijoje Parośle (Sarneński pavietas, Antonówka valščius), kur buvo nužudyti 173 asmenys. 1943 m. balandžio 23 d. USA (ukrainiečių sukilėlių armija) būriai Janowa slėnyje (Kostopolio pav.  Bereznės valsčius) įvykdė vieną iš kruviniausių žudynių per šį laikotarpį. Tada žuvo apie 600 žmonių. Ukrainos nacionalistų nesustabdė net Vermachto įgulos buvimas. Nuo 1943 m. gegužės prasidėjo organizuoti masiniai USA būrių išpuoliai prieš lenkų kaimus ir savigynos centrus visoje Volynėje.

Ypač kruvina buvo 1943 m. liepa.  USA būriai, priklausantys Šiaurės Vakarų OW „Turiw“, aktyviai remiami vietinių ukrainiečių, organizuotų į tv. „Samooboronne Kuszczewyje Widdiły“, 1943 m. liepos 11 d. auštant apsupo ir užpuolė Lenkijos kaimus ir gyvenvietes vienu metu trijuose pavietuose: Kovelio, Horochovo ir Vladimiro. Buvo prieita iki nežmoniškų skerdynių ir naikinimo. Lenkijos gyventojai žuvo nuo kulkų, kirvių, šakių, dalgių, pjūklų, peilių, plaktukų ir kitų nusikaltimų įnagių, degė Lenkijos kaimai. Tai buvo gerai parengtas ir smulkmeniškai suplanuotas veiksmas. Pavyzdžiui, akcija Vladimiro paviete įvyko po USA būrių koncentracijos Zavidovo miškuose (į vakarus nuo Porycko), Marysin Dolinka, Lachów  Zdżary, Litowież, Grzybowice rajonuose. Likus keturioms dienoms iki akcijos pradžios, ukrainiečių kaimuose įvyko susitikimai, kuriuose vietiniams gyventojams įteigdavo, kad reikia išžudyti visus lenkus.

Ukrainiečiai veikė pagal šūkį: „Liachus išpjauti iki septintos kartos, neišskiriant ir tų, kurie jau nekalba lenkiškai.“ Agitatoriai buvo ukrainiečiai,  kilę iš Rytų Malopolskos. Lenkijos gyventojų budrumui užmigdyti, likus dviem dienoms iki užpuolimo, sodybose pasirodė proklamacijos lenkų ir ukrainiečių kalbomis, kviečiančios susivienyti lenkus ir ukrainiečius, kovoti prieš bendrus priešus - vokiečius ir maskolius. Pokalbiuose lenkai buvo raminami, kad nieko nebijotų. Jau vėliau vyko žiaurios žmogžudystės. Lenkų kaimai ir gyvenvietės buvo apiplėšiamos ir sudeginamos. Lenkams, gyvenantiems Volynės vakarų pavietuose, tai buvo pogromas, kuris atnešė didžiulių žmogiškųjų ir materialinių nuostolių.

Antilenkiškos akcijos dažnai buvo susijusios su jubiliejais. Pavyzdžiui, masinės 1943 m. žudynės naktį iš birželio 29 d. į 30 d. buvo įvykdytos per antrąsias Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metines Lvove. Masinės akcijos prieš Lenkijos gyventojus įvykdytos 1943 m. liepos 11 d. per stačiatikių Petro ir Povilo šventę. Pastarasis veiksmas prasidėjo išpuoliais prieš katalikų bažnyčiose laikomas mišias Kisieline (Horochowo pav.), Krymne (Kovelio pav.), Chrynove, Oktavine, Porycke ir Svoiczove (Vladimiro pav.). Ukrainos nacionalistų taktika kampanijos metu buvo visada ta pati - USA būriai apsupdavo tam tikrą vietoję taip, kad niekas negalėjo iš jos pabėgti. Tada kiti būriai įeidavo į kaimą, sugindavo lenkus į vieną vietą (pvz., į klojimą, mokyklą) ir ten įvykdydavo masines žudynes. Po įvykdytų žudynių į kaimą vežimais įvažiuodavo apiplėšimo grupės, sudarytos daugiausia iš moterų. Jos paimdavo viską, kas liko po žudynių. Po kelių dienų, kai viskas nurimdavo, kai kurie išsigelbėję lenkai grįždavo į kaimą, o USA būriai vėl užpuldavo, žudė mones ir degino pastatus.

Tokie yra faktai. Tai buvo genocidas! Ginčas, kurio liudininkai mes esame, yra skandalingas bandymas sumažinti atsakomybę už įvykdytus veiksmus. Visiems tiems politikams ir komentatoriams, ypač ukrainiečiams, kurie vis dar turi problemų su tinkamu savo protėvių veiksmų įvardijimu, protui apšviesti rekomenduoju genocido apibrėžimą, sukurtą Jungtinių Tautų 1948 m.: „Genocidas - tai visos tautos ar jos dalių,  etninių, religinių ar rasinių grupių tyčinis sunaikinimas, tiek fiziniai grupės narių nužudymai, tiek ir gimstamumo kontrolė, priverstinis vaikų atėmimas ir sukūrimas gyvenimo sąlygų, apskaičiuotų fiziniam sunaikinimui.“

Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente