Po rugsėjo 11-osios buvo nepaprastai sugriežtintos oro eismo saugumo priemonės ir atrodė, kad bent jau plačiąja prasme Vakarų šalyse galima skraidyti pakankamai saugiai. Drakoniškos oro uostų patikrinimo taisyklės, be abejo, grąžino tam tikrą pusiausvyrą oro eismo vartotojams. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais buvo atvejų, kad ir su Rusijos lėktuvu Sinajuje ar Malaizijos lėktuvu Ukrainoje, kai teroristai susprogdino civilinius orlaivius, – tačiau tai buvo ypatingi atvejai, jei taip galima pasakyti. Ukrainoje vyko karo veiksmai, Egipte, kaip ir Afrikoje, visada buvo šiam žemynui būdinga betvarkė.
Pastaruoju metu „Airbus“ startavo ne iš Afrikos, o iš Paryžiaus, kur, atrodytų, saugumo priemonės po islamo teroristų išpuolių turėtų būti aukščiausio lygio. Nelaimė vis tiek atsitiko. Tiesa, dėl kol kas nežinomų priežasčių, nes juodosios dėžės ir nuolaužos dar neištrauktos iš jūros, tačiau staigios Egipto orlaivio, kurio įgula prieš netikėtą kritimą į jūrą neinformavo oro eismo kontrolierių apie jokias problemas, avarijos aplinkybės verčia atkreipti dėmesį į tai, kas blogiausia. Be to, Egipto Civilinės aviacijos ministras Sharif Fathi dar avarijos dieną pasakė, kad „labiau tikėtina orlaivio dingimo priežastis yra teroristų išpuolis, nei techninis gedimas“. Rusijos FSB šefas Aleksandr Bortnikov buvo panašios nuomonės teigdamas, kad „pagal visus panašumus katastrofa yra teroristinio išpuolio rezultatas“. Dėl sprogimo orlaivyje, pagal Amerikos NBC žinias, yra įsitikinusios ir JAV tarnybos.
Jei įtarimas dėl išpuolio pasitvirtintų, kas, deja, yra labai tikėtina, Prancūzijai, kuri už mažiau nei mėnesio bus Europos pasaulio futbolo taurės žaidynių šeimininkė, tai būtų dviguba katastrofa. Teroro aktas pasėtų nerimo grūdą prieš pasaulinio masto renginį, jam dar neprasidėjus. Tarp potencialių sirgalių kiltų baisi panika, padiktuota įsitikinimo, jog Prancūzijos saugumo tarnybos, nepaisant didžiulių pastangų, negali laimėti prieš teroristus. Tai reikštų viena – po olimpinių žaidynių ir Pasaulio futbolo taurės didžiausias sporto renginys turės baigtis visišku fiasko: nebus sirgalių zonų, kurios, prisiminkime, per tokią pačią Pasaulio taurę Lenkijoje sukėlė milžinišką furorą ir buvo renginio šeimininko sėkmės matas, taip pat sumažės tikrų futbolo gerbėjų pačiuose stadionuose. Bus problemų komerciniu atžvilgiu, tačiau tai taip pat atsilieps priimančios šalies prestižui ir visai futbolo šventei.
Visi staiga supras, kad jau gyvename ne toje pačioje senojoje gerojoje, saugioje Europoje, o visiškai kitokioje: pavojingoje, išsigandusioje, negrįžtamai pasikeitusioje, kurioje nerūpestingumo būklė blogėja kiekvieną dieną su beveik kiekvienu nelegalių imigrantų, pasiekusių savo „pažadėtąją žemę“, laivu. Vokietijos tarnybos ne daugiau kaip prieš kelias dienas pripažino, kad į Deutschland pastaruoju metu prasiskverbė bent pusė tūkstančio džihadistų, pasiruošusių bet kuriuo metu įvykdyti teroro aktą. Optimistinė žinia! Netiesa?
Tuo tarpu Europos elitas net negalvoja išsiveržti iš liberalios-kairiųjų utopijos, kurią sau kuria ir liaudies partijos – atkakliai tyli apimtos marazmo, į naujus iššūkius ir krizes reaguodami vis labiau absurdiškomis idėjomis. Jie, atrodo, imituoja graikų dievus, kurie, stovėdami ant paminklų pjedestalų, bando suvilioti plebėjus tariamos visažinystės ir visagalybės magija, kurios jie iš tikrųjų stokoja. Jie veikiau yra kaip kiemo šuneliai, kurie vis labiau įsiunta, bandydami įsikąsti į uodegą, tačiau negalėdami to padaryti, sukasi ratu kaip pamišę ir kartu dreba iš bejėgiškumo ir baimės. Kaip neseniai taikliai parašė Rafał Ziemkiewicz: „Kovo'68 vaikams sudrebėjo pasaulio pamatai, o po to ir kelnės, o progreso dialektikoje unifikuotos smegeninės, nenumatančios tokių pakeitimų (autorius kalba apie imigrantų potvynį), ėmė prarasti ryšį su realybe.“
Dar pridursiu, kad žlunganti Roma bent tam tikrą laiką gelbėjosi žaidynėmis. Tuo tarpu griūvanti Europa galbūt net negalės surengti žaidynių.
Tadeuš Andžejevski
