Anot LLRA-KŠS politikų, būtinybė priimti minėto įstatymo pakeitimus kilo dėl gausybės problemų, susijusių su žemės grąžinimu, o ypač – Vilniaus apskrities miestuose. Vienas siūlymų – įvesti papildomą kompensacijos už valstybės išperkamą žemę būdą, t. y. kompensaciją už negrąžintą žemę mišku. Kitas siūlymas – grąžinti natūra šiuo metu valstybės privačiam verslui išnuomotą miesto žemę tose vietose ją turėjusiems teisėtiems savininkams – tai leistų sulyginti miestų ir kaimų gyventojų galimybes atgauti tėvų turėtą žemę. Pagal pateiktas pataisas, neužstatyta žemė būtų grąžinta iš karto, o užstatytos žemės atveju atkūrus nuosavybės teises iš karto pagal Vyriausybės patvirtintas procedūras būtų pasirašoma nuomos sutartis tarp nuomininko ir teisėto savininko. Nuomos tarifai ir sąlygos gi liks tokie patys.
Konstitucinis lygiateisiškumas
Anot partijos lyderio Valdemaro Tomaševskio, kuris asmeniškai dalyvavo rengiant įstatymo pakeitimą, minėtų pataisų priėmimas padėtų sustiprinti visų buvusių savininkų konstitucinį lygiateisiškumo principą.
Priminimo dėlei: iki šiol nuosavybės teisių atkūrimas į užstatytą žemę galiojo tik kaimo vietovėse esančiai žemei.
„Kaimo vietovėse žemės, kuriose pastatytos fermos, gamybiniai ar ūkiniai pastatai ir pan., grąžinama savininkams, žemės naudotojas su nauju savininku pasirašo nuomos sutartį ir išnuomoja žemę arba šalims susitarus ją išperka. Deja, ši nuostata negalioja miestuose. Tai – akivaizdus Konstitucijos pažeidimas, nes negalima piliečių ir jų teisės į nuosavybę skirstyti pagal jų gyvenamąją vietą“, – per Lietuvos Respublikos Seime surengtą spaudos konferenciją kalbėjo V. Tomaševski.
Vadovaujantis naujomis pataisomis, valstybės privačiam verslui išnuomota miesto žemė turi būti perrašyta naujam savininkui, jei jis toje vietoje turėjo žemę natūra. Anot politiko, verslininkui nebus skirtumo, iš jo jis nuomos sklypą tomis pačiomis sąlygomis, o valstybė neturės mokėti kompensacijos už negrąžintą žemę.
Minėtų pakeitimų projektas buvo teiktas jau du kartus, tačiau kiekvieną kartą būdavo atmetamas, nes, kaip pabrėžė V. Tomaševski, už to stovi galingi mafijiniai interesai.
Minėtų siūlymų priėmimo su viltimi laukia daug Vilniaus gyventojų, kurie jau daugiau nei dvidešimt metų kovoja dėl Lietuvos sostinėje jų tėvų turėtos žemės, kuri dabar yra užstatyta baisiais sovietmečio pastatais, ar joje kyla modernūs biurų kompleksai, ar degalinės. Viena tokių asmenų yra Marija Krulikovska, atstovaujanti Miškiniams, dešiniajame Neries krante netoli Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ įsikūrusiam buvusiam kaimui, kurį nuo praeivių žvilgsnio skiria gelžbetoninės į Lazdynus vedančio tilto konstrukcijos.
„Juk siekiame atgauti tai, kas mums teisėtai priklauso. Mano protėvių žemėje nestovi jokie pastatai, po kuriais būtume galėję atgauti žemę, tačiau šiose apylinkėse iš čia nuo seno gyvenančių vietos gyventojų pavogta daug žemės. Tai gabalą degalinei, tai gabalą biurų kompleksui…“, – pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ pasakoja ponia Marija, dėl savo senelio Rafalo Slidzevskio palikimo kovoja jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. „Vilniuje buvau 46-oji pretendentė, pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises. Mano senelis Miškiniuose, kur ir aš gimiau, išaugau, toliau gyvenu ir, duos Dievas, čia mirsiu, turėjo 9 ha žemės. Ją turėjo paveldėti du jo sūnūs – Rafal ir Henrik, mano tėvas, visi jie drauge joje ūkininkavo. Tačiau laikui bėgant pretendentų sąrašas išaugo, todėl man atiteko 1,5 ha tėvonijos“, – savo istoriją pristatanti Miškinių gatvėje gyvenanti vilnietė. Deja, iš jai priklausančios žemės kol kas atgavo tik dalį nuosavybės. Laukia dar sugrąžintino beveik vieno hektaro.
Su nostalgija...
Kaip pasakoja ponia Marija, buvusiame rėžiniame Miškinių kaime prieš karą gyveno 17 ūkininkų, turėjusių bendrai apie 180 ha žemės. Šiandien šios žemės paveldėtojų skaičius išaugo beveik iki šimto. Miškinių žemės savininkų turėta žemė plytėjo palei Nerį iki pat Žemųjų Panerių, siekė apylinkes, kur dabar stovi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė. Ribojosi su kito – per 1 km nuo Miškinių kaimo nutolusio ir su Vingio parku besiribojančio – Šaltūnų kaimo žemėmis. Tai Šaltūnų kaimo teritorijoje dar sovietmečiu buvo pastatytas garsusis „Litexpo“ centras ir laikui bėgant vis plėtė savo teritorijas teisėtų šios žemės savininkų sąskaita.
„Mano mama Antonina, mergautinė pavardė Višnevska, buvo kilusi kaip tik iš Šaltūnų, tačiau jos tėvai žemės neturėjo. Disponavo nedideliu žemės lopinėliu prie namo – kaip tik priešais Vingio parko vasaros estradą. Iš vaikystės prisimenu, kaip tėvai kasė bulves lauke, kur dabar stovi Greitosios medicinos pagalbos ligoninė Lazdynuose. Kepdavau bulves ant žarijų ir taip norėdavau jas iš tų žarijų kuo greičiau ištraukti ir suvalgyti…“, – juokiasi su nostalgija prisimindama ir tas malonias akimirkas, kai su krepšiu rankoje bėgiodavo baravykų į Lazdynų kalvas apaugusį miškelį. Toliau, kur dabar stovi bažnyčia, buvo pono Sadovskio palivarkas. Čia veikė pradinė mokykla, kurioje mokėsi mūsų herojės brolis. Kadaise ši teritorija buvo paprastas kaimas, Vilniaus priemiestis. Anot ponios Marijos, šiose apylinkėse nebuvo tilto per Nerį. Į kitą upės krantą galima buvo plaukti keltu, ten kaip tik dirbo jos tėvas. Apylinkių gyventojai, norėdami pasiekti Vilniaus centrą, vykdavo akmenimis grįstu keliu per Karoliniškes, Žvėryną. Tai, žinoma, užimdavo nemažai laiko.
Šiandien tankiai daugiabučiais, stikliniais pastatais užstatytas mikrorajonas nė iš tolo neprimena buvusio kaimo ramybės su pievose besiganančiais arkliais ir karvėmis. „Toks gailesys mane užplūsta, kai visa tai prisimeni, o kartais matau tuos vaizdus net sapnuose. Čia kraštovaizdis greitai keičiasi, teritorija užstatoma, o mes taip sunkiai turime įrodinėti, kad ir mums kai kas priklauso“, – pabrėžia kelių kartų Miškinių gyventoja.
Teisinės peripetijos
Prasidėjus sovietų nacionalizuotos žemės reprivatizacijai, M. Krulikovska nebuvo įregistruota savo tėvų namuose, nes turėjo atskirą butą. O kadangi pagal tuometinius įstatymus negalima buvo turėti dviejų būstų, jos motina jai priklausančią dalį testamentu užrašė anūkui. Marijos sūnus savo ruožtu neturėjo teisės siekti nuosavybės teisių atkūrimo į senelio H. Slidzevskio turėtą žemę. Ponia Marija turėjo tuomet išpirkti savo sklypo, kuriame stovėjo tėvų namas, dalį už investicinius čekius.
„Tuomet įstatymas leisdavo susigrąžinti tik vieną 20 arų sklypą. Namas oficialiai priklausė mano sūnui ir broliui, tad tik tiek mums buvo grąžinta, nepaisant to, kad tėvai prie namo turėjo 30 arų. Galiausiai mums buvo leista išpirkti tuos 10 arų, tačiau kadangi per sklypą ėjo Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ inžineriniai tinklai, man priklausė dar 2 arai. Sumokėjau už juos, nors sugrąžino tik 10. Kitos dalies – 5 arų – man buvo liepta laukti, kol brolis susigrąžins savo nuosavybę. Tačiau brolis neskubėjo ir sutvarkė dokumentus tik po 2002 metų. Ir vėl ėmiausi pastangų dėl man priklausančio žemės lopinėlio prie namų“, – painios istorijos detales pasakoja ponia Krulikovska. Įstatymas, nors ir su tam tikrais ribojimas, jau leido susigrąžinti žemę net ir su joje esančiais inžineriniais tinklais. Ir čia prasidėjo „laiptai“: jei susigrąžinti kelis probleminius arus (už kuriuos iš dalies jau buvo sumokėta) leisdavo sostinės savivaldybė, tai drausdavo žemėtvarkos skyrius, arba atvirkščiai… Vyko nauji teismai.
„Sunkus buvo tas mano kelias, o viskas dėl to, kad kažkam tas mano sklypelis buvo labai reikalingas. Kaimynystėje veikia automobilių plovykla, pastatyta vienam savininkui 99 metams išnuomotoje žemėje. Kai pagaliau Miškinių savininkams buvo atsiradusi galimybė atgauti žemės sklypą, o siekti jos mums labai padėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos nariai sostinės savivaldybės Taryboje, kreipiausi į mums teisme atstovaujančią advokatę Jolitą Vilutytę, kad kuo greičiau parašytų prašymą grąžinti mums priklausantį sklypą. Deja, ji to nepadarė..! Tuo metu, kai advokatė Vilutytė atstovavo mūsų interesams teisme, labai daug praradome“, – su kartėliu sako M. Krulikovska.
Pasikliauti savais
„Laikas parodė, kad sunkiausiomis akimirkomis galime pasikliauti tik savo tautiečiais. Nuo to laiko, kai atsidūrė sostinės valdžioje, stengiasi mus remti. Kadaise mums labai padėdavo vicemeras Jaroslav Kaminski. Esu taip pat dėkinga Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai Danutai Narbut, kuri padėjo mano šeimai iškovoti gana didelį žemės sklypą. Jai, nors ir eina aukštas pareigas ir kuruoja žemės grąžinimą sostinėje, nelengva buvo ką nors padaryti, kad galėtų mums padėti. Vis susidurdavo su įvairiomis kliūtimis. O ką jau kalbėti apie paprastus eilinius žmones, tokius kaip mes, su kuriais apskritai jokios institucijos nesiskaito“, – sako „Vilniaus krašto savaitraščio“ pašnekovė.
Pasak ponios Marijos, atgauti žemę sostinėje įmanoma, jei ja labai dosniai pasidalysi su tais, kurie yra virš įstatymų.
„Man jau seniai visa žemė būtų buvusi grąžinta, tačiau per daug tų nulių rašo vis nauji „klientai“. Tad jei galima žemę Vilniuje grąžinti už „nulius“, tai kodėl negalima to padaryti, kaip nurodo įstatymas?.. – klausia teisėta žemės prie Neries savininkė.
Žemė – tai ne žolė...
Ponia Marija neslepia, kad jai skauda širdį matant, kaip buvusių Miškinių žemės savininkų paveldėtojai pusvelčiui parduoda žemę. Ir, kaip sako, gerai, jei už gautus pinigus perką nekilnojamąjį turtą, investuoja į verslą, blogiau, kai viską perskaičiuoja į butelius.
„Kartais žmonės nesupranta, kad žemė – tai ne žolė, kitais metais neataugs, todėl ją būtina ypatingai branginti“, – perspėja ji. Dalį Miškinių žemės paveldėtojai gavo bendrosios dalinės nuosavybės principu. Visiems sutarus savo žemę pardavė ir dabar joje kuriasi įvairūs objektai, pavyzdžiui, buvo pastatyta „Norfos“ parduotuvė. Tačiau grąžinimo dar laukia nemažai žemės.
Šiandien Miškinių gatvėje liko nedaug senųjų gyventojų. Ponia Krulikovska savo sklype pasistatė naują namą, tačiau šalia dar stovi šimtametis senelių namelis, kuriame gyvena jos pusseserė. Iš kitos pusės Krulikovskių sklypas ribojasi su brolio Ježio sklypu.
„Turiu du sūnus, tad turiu dėl ko gyventi ir stengtis. Vienam sūnui padėjau pasistatyti namą, kitas sūnus ateityje irgi planuoja statytis“, – atvirauja M. Krulikovska. Gyvenimo mokyta moteris tiki, kad žmonės pagaliau atgaus savo nuosavybę, nors, kaip sako, tai įvyks ne taip greitai. Savo įsitikinimą grindžia skaudžiu Miškinių pavyzdžiu, kur dėl kiekvieno žemės sprindžio reikėjo stoti į tikrą mūšį.
Miestas keičiasi, plečiasi
„Miškinių žemės paveldėtojai per teismus bendrosios dalinės nuosavybės principu atgavo savo žemės dalį Lazdynuose, vėliau tą žemę pardavė ir dabar ten statomi du modernūs pastatai. Kadaise ten buvo futbolo aikštė. Mane stebina tai, kad prieš daugelį metų žmonės siekė atgauti savo žemę toje vietoje, jiems būdavo atsakoma, kad ten yra žalioji zona, kurioje gali būti tik sodai, parkai arba sporto aikštynai. Tačiau teismas priėmė sprendimą grąžinti žmonėms tą žemę. Praėjo keleri metai, ir šiandien matome, kad atsirado galimybė pakeisti šio sklypo paskirtį. Apskritai dažnu atveju nenorint grąžinti žemę teisėtiems paveldėtojams sakoma, kad negalima ja naudotis pagal norimą paskirtį. Esu įsitikinusi, kad jei net konkrečioje vietoje iš karto negalima kažko daryti, laikui bėgant tai pasikeis. Miestas plečiasi, gyvenimas keičiasi ir galbūt po 50 metų dabartinių savininkų vaikai turės galimybę kažką savo žemėje pasistatyti“, – pabrėžė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja D. Narbut.
Daug kontroversijų kelia naujo prekybos centro „Akropolis“ statybos netoli Vingio parko. Pasak D. Narbut, naujas objektas iškils valstybės nuomojamoje žemėje, kuri neužkliūva už Miškinių rėžinio kaimo teritorijos. Tačiau, kaip pabrėžia, siekiant patenkinti teisėtų žemės savininkų lūkesčius, vietoje „Litexpo“ centro užimtos teritorijos pretendentams į žemę rėžiniame Šaltūnų kaime galima būtų grąžinti žemę, kurioje bus statomas prekybos centras „Akropolis“.
„Pagal koalicinę sutartį, tai aš kuruoju miesto plėtros klausimus, tačiau iš tikrųjų sprendimai priklauso nuo visų koalicijos partnerių susitarimo. Kartais to susitarimo trūksta, kaip žemės grąžinimo Baltupiuose atveju. Jei tokio susitarimo dėl laisvos žemės grąžinimo, kurioje laikui bėgant ir taip bus pastatyti namai, nepavyks pasiekti, tuomet mūsų darbo metai nueis perniek“, – pabrėžia D. Narbut.
Nuosavybės teisės į sovietų nacionalizuotą žemę mieste dar neatkurtos pusei teisėtų savininkų, daugiau nei pusei jiems priklausančios žemės ploto. Siūloma piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę netenkina savininkų, nes yra 100 ar net 500 kartų mažesnė nei rinkos kaina. Todėl anot projekto autorių, jei Seimas priims įstatymo pataisas, žemės grąžinimas bus teisingesnis. Šiuo metu eilėje dėl kompensacijos už negrąžintą žemę sklypais individualiai namų statybai laukia šimtai vilniečių. Laukimo nuvargintiems savininkams skuba padėti įvairaus plauko advokatai ir teisininkai, kurie už didelius „nulius“, apie kuriuos, be kita ko, užsiminė M. Krulikovska, siūlo greitą pagalbą. Kartais su sąlyga, kad parduos jiems savo eilę...
„Siūlau žmonėms nesinaudoti tokiais siūlymais, nes net paprasčiausias žemės sklypas ateityje kainuos daugiau nei siūlo tokio tipo pagalbininkai. Stengiamės, kad pretendentai atgautų žemę, o tuo metu tokie „veikėjai“ nori atimti iš jų tą teisę. Tai, ką daro, yra neteisėta. Iki gegužės 15 dienos planuojame baigti sklypų grąžinimui paieškas ir atlikus būtinus matavimus rugsėjo pabaigoje pateikti juos gyventojams“, – paaiškina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja ir perspėja nesudaryti neapgalvotų sandorių.
Irena Mikulevič
Vilniaus krašto savaitraštis
